Irena Ivenkovė
„Aš čia stoviu, po obelim, laukiu“, – sako man kažkas už nugaros Operos ir baleto teatro bufete. Metu savo salotas, atsigręžiu ir išvystu eilėje dainininką Rafailą Karpį. Žiūri atidžiai rudomis akimis – tomis pačiomis, kurios kadaise sužavėjo aktorę Neringą Nekrašiūtę (ji pati man taip sakė). Sutinku – tenoro akys gražios, o žodžiai – originalūs. Pasitaikius progai Rafailas paaiškina, kad žodžiai ne jo, o „Mažojo princo“ autoriaus, bet darbas jau atliktas – įspūdis padarytas. Juk toli gražu ne kiekvienas kalbėdamas cituoja klasikus ir dar stovėdamas bufeto eilėje.
Tačiau čia pat prisimenu, kada išvis pirmą kartą išgirdau apie Rafailą Karpį dar tada, kai prieš devynerius metus jis, operos solistas, teisėjavo medaus ringe, kuriame kovėsi pusnuogės merginos! „Moterys man patinka, – juokiasi tenoras, – bet ne dėl to ėjau į tą televizijos laidą. Tada man, trečiojo kurso studentui, buvo labai smagu, kad galiu užsidirbti pats ir neprašyti pinigų iš tėvų. Be to, susipažinau su pramogų pasauliu, pažiūrėjau, kaip jis veikia. Jame daug ko galima išmokti, pavyzdžiui: nebūsi įdomus – nebūsi ir reikalingas.“ Atrodo, kad pamokas Rafailas išmoko gerai – darbais operose ir operetėse jis užverstas sočiai. Nors operą paprastai pramogėlei priskirti vis dėlto sunkoka – per daug joje komponentų.
Įdomu, kad operoje vyras atsidūrė kažkaip lyg savaime – jo gyvenime taip įvyksta nemažai dalykų. Galėjo studijuoti tarptautinius santykius, jau net buvo įstojęs, bet patraukė menai. Rafailui artimesnė ir mielesnė tokia gyvenimo filosofija – tarsi žmogus plauktų upe pasiduodamas srovei. Kur neša, ten tikriausiai yra gera ir teisinga. „Man nepatinka stumdytis alkūnėmis. Gali atkakliai siekti savo tikslo ir kitaip, tarkime, pasitelkus dzen mąstymą – tiesiog nuolat turėti galvoje savo idėją. Bus daug daugiau naudos.“
Mielo veido, didelių akių solistą išvis sunku įsivaizduoti įsiutusį arba netekusį kantrybės – regis, jis išskirtinai ramaus ir išmintingo charakterio, tolerantiškas ir supratingas. „Stengiuosi su visais sugyventi, suprasti ir pateisinti“, – sako vyras. Aha, o kaip kalbos, kad teatras – gyvačių lizdas, nes ten juk visos asmenybės spalvingos, kūrybiškos, nekasdieniškos? „Na, teatras be intrigų turbūt negyvuotų, – ramiai atsako Rafailas. – Turbūt bet koks teatras. Mane iš kantrybės veda tik keli dalykas – nekompetencija, melas ir demonstruojama arogancija. Su pastarąja neseniai teko susidurti. Šių dalykų nelabai suprantu.“
Ir kaip toks ramus ir išmintingas žmogus sukūrė taip įsimenantį Tobiją – berniuką iš kruvinojo „Svynio Todo“? „Matai, kaip yra, – aiškina Rafailas. – Kodėl nuo scenos nulipi ganėtinai išsunktas? Juk ten tarsi „vampyruoji“ pats save – praktiškai savęs atsisakai. Eini tokiu keliu, kad scenoje būtum ne tu, kad joje tavęs neliktų, kad ten būtų kuo mažiau tavo kasdienių įpročių, minčių – turi mąstyti kaip įkūnijamas personažas. Tobijas – vienas stipriausių mano vaidmenų, kuris labiausiai tiko ir lipo prie širdies – nors visi kiti personažai irgi mieli ir savi, nes tai dalelė to, ką sukūriau. Tačiau Tobijas itin artimas. Jis nutuokia, kas vyksta aplinkui, jis apsukrus, moka prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Vis dėlto visas berniuko apsukrumas akimirksniu ima nykti, nes pajutęs kepėjos globą ir šilumą, jis iškart keičiasi. Jam ta moteris tampa viskuo. Aš labai gerai suprantu šią savybę – juk nėra nieko brangesnio už šilumą, kurią vienas žmogus gali suteikti kitam.“
Ar charakteringi vaidmenys Rafailui vis atitenka dėl mažesnio ūgio? „Taip, dėl ūgio ir dėl išvaizdos. Bet dėl ūgio nekompleksuoju, dėl merginų dėmesio taip pat, – šypsosi. – Nenervina manęs ir vaidmenys, nes stiprų charakterį turintys personažai be galo įdomūs, jie atlieka daugiau veiksmo.“ „O gaidžio nesi pagavęs dainuodamas ir kartu scenoje laiptais lakstydamas“, – klausiu. „Tų gaidžių visi yra pagavę, net Pavarottis. Lakstymas man dainuoti netrukdo, gal net padeda. Pagaliau kokia viena nekokybiška nata nesugadina visos vaidmens linijos – o ir tą pastebi gal tik muzikos gurmanas. Bet kuriuo atveju paveikesnis yra gerai, kokybiškai atliktas vaidmuo nei statiškai gerai sudainuota partija“, – prisipažįsta vyras.
Tiesa, Rafailas yra dainavęs ir „The Beatles“ kūrinius šia tema. Atsimenate „All You Need is Love“? Kaip nepasiteirausi Rafailo, ar ir jam gyvenime daugiau nieko nereikia – vien tik meilės? Atsakymas nuskamba diplomatiškai: „Reikia, aišku, daugiau. Bet su meile, man atrodo, ateina ir visi kiti dalykai“, – sako jis.
„Kuo dabar užsiimate?“ – pokalbio pabaigoje paprastai klausiu. „Atostogomis – šypsosi tenoras. – Bet turiningomis. Labai noriu išleisti kompaktinę plokštelę jidiš kalba. Tose dainose bus daug istorijos – jos atspindės prieškarinį žydų gyvenimo laikotarpį.“ Taip Rafailas atiduoda tam tikrą duoklę šaknims, o pagaliau jis tuo labai domisi. Juk tik per plauką netapo istoriku!
