Irena Ivenkovė
Reda, jūsų akys švyti iš tolo – daugiau nei akivaizdu, kad jaučiatės labai laiminga.
Tai turbūt tapo vieša paslaptimi – visi žino, kuo mano mintys šiuo metu užimtos. Gyvenu laimingai, myliu ir labai dėl to džiaugiuosi. Su prodiuseriu Egmontu Bžesku jau gyvename kartu. Mes abu esame matę šiek
tiek gyvenimo, šio to patyrę, todėl labai vertiname vienas kitą. Aišku, keli bendro gyvenimo mėnesiai nėra daug ir galbūt dar anksti ką nors spręsti.
Man visi primena, kad tai tik santykių pradžia. Bet ji, ši pradžia, labai smagi – tuos mėnesius mudu nugyvenome tarsi pasakoje. Aš tokį intensyvų jausmą apskritai pirmą kartą gyvenime jaučiu. Ir pirmą kartą gyvenime galiu pasakyti, kad Egmontas – šimtu procentų mano žmogus. Juk mes dabar ne tik kartu gyvename, bet ir turime daug bendrų rūpesčių bei buities. Ir dantų šepetėlius reikia į vietą sudėti, ir užbaigti namo statybą – o tai dideli rūpesčiai, kurių abu jų imamės laba
Reda Kandelienė (Inesos Čekolis-Ščiočinos nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Juk tai tas pats namas, kuriam pasiėmėte paskolą dar gyvendama su šokėju Andriumi Kandeliu. Regis, vėliau paskolą teko mokėti jums vienai...
Taip, tai tas pats namas. Aš anuomet, prieš daugiau nei metus, pasiėmiau didžiulę paskolą savo vardu. Esu atsakinga moteris – bet tokia buvau visą gyvenimą, daug tempdavau ant savo pečių. Tuo metu buvo sunku emociškai, o dar finansiniai įsipareigojimai. Bet persikrausčiau į nebaigtą namą, pradėjau jame gyventi viena – Andrius ten negyveno nė dienos. Skyrybos prasidėjo statyboms vos įpusėjus. Daug kas negalėjo patikėti, kad tam ryžausi, patarinėjo: „Parduok tą namą. Kam jis tau, jei vis tiek skiriatės?“ Bet ne – laikiausi savo.
Aš ir darbe esu atsakinga. Juk negaliu sau leisti parodyti, kad man skauda širdį, jog esu silpna ar atėjau kalbėti apie savo problemas. Tavo konfliktai niekam neįdomūs – tai didelė tarptautinė kompanija. Esu jos rinkodaros skyriaus vadovė, turiu septynis pavaldinius, jie patys pas mane ateina su savo problemomis dėl darbų. Visada žaizdas išsilaižau pati. Apibendrinant, man turbūt nelabai buvo kada galvoti apie savo skausmus – visas jėgas skyriau tam, kad išsikapanočiau iš duobės.
Taigi išsiskyrėte visai neseniai – ar nenorėjote šiek tiek pabūti laisva?
Nežinau. Niekada negyvenau viena, visada buvau su kuo nors. Ir iki Andriaus nemažai metų gyvenau su kitu vaikinu. Manau, visos moterys nori šalia savęs jausti artimą žmogų. Tačiau man šioji meilė Egmontui juk
nukrito tarsi iš dangaus – netikėtai, visiškai nelauktai.
Atsimenu, kaip ši jūsų meilės istorija išėjo į viešumą. Egmontas tada apie ją užsiminė socialiniame tinklalapyje „Facebook“ – esą 17:30 jo laukia laimės valandos.
Taip, tai kaip tik tas laikas, kai grįžtu iš darbo namo (šypsosi). O dar buvo ir penktadienis, prieš akis – išeiginės. O Egmontas emocingas, nelaiko liežuvio už dantų – ką jaučia, tą ir sako. Mes tuomet jau kurį
laiką gyvenome kartu, tik dar nelabai norėjome apie tai kalbėti viešai. Paskui dėl to pareiškimo „Facebook“ tinklalapyje kiek gailėjomės – nes žmonės iškart pradėjo domėtis. Iš tiesų jie gana pikti: pradėjo spėlioti,
ar mes nemeluojame, paskui prasidėjo lažybos, kiek laiko kartu ištversime – gal savaitę, o gal dvi... Tuomet visiems sakiau: „Kiek mums duota, tiek ir palikite. Mes gerai leidžiame laiką, o kiti tegul nesikiša.“
Egmontas Bžeskas (nuotr. Fotodiena.lt)
Įdomu, kodėl būdama praktiška moteris, vyrus vis pasirenkate iš meno srities. Andrius – šokėjas, Egmontas taip pat labiau meno, šou srities žmogus.
Galbūt man įdomu, mane traukia kitokie žmonės nei aš. Esu gana racionali, griežta, konkreti, veikli, žinau, ko noriu iš gyvenimo. Toks mano charakteris. Galbūt jį galima pavadinti stipriu. Tačiau aš taip pat noriu
būti laiminga – kaip visi. Gyvenime nutinka įvairiausių dalykų, kartais – skaudžių. Išmoksti tas pamokas, keliesi ir eini toliau. Iš esmės pagrindinės pamokos gyvenime – žmonių santykiai ir bendravimas. Tai – patys sudėtingiausi dalykai ir jų tikriausiai mokaisi visą gyvenimą. Kaip bendrauti su darbuotojais, pavaldiniais, namiškiais, draugais ir savo vyru. Bet kokiu atveju tam reikia patirties – ir ji su metais keičiasi. Tik dabar, būdama 29 metų, jaučiu, kad pagaliau iš tiesų pradedu gyventi. Net niekada nenorėčiau grįžti į ankstesnį amžių, kai man buvo kokie 24 ar 25 metai. Dar būni toks „nesusidėliojęs“. Tada visai kitaip vertinau žmones, šiandien juos atsirenku kitaip. Nebežaidžiu – nepakeliui, tai ir viso gero, gal kitą kartą. Tai nereiškia, kad seniau buvau rami – visada buvau emocionali, ambicinga ir temperamentinga. Ką galvodavau – tą ir sakydavau, žodžių į vatą niekada nevyniodavau. Yra taip, kaip yra. Galbūt dėl to ir užimu vadovo pareigas. Ir apskritai turbūt mėgstu vadovauti.
Galbūt ir šeimoje?
Ir šeimoje visada turiu savo nuomonę. Tačiau aš visą laiką ieškojau vyro, kuris būtų stipresnis už mane, autoritetingesnis, turėtų humoro jausmą. Išvaizda man nesvarbi – ir anksčiau turėjau gražų vyrą, bet santykių tai neišgelbėjo. Esu moteris, galinti daug panešti ant savo pečių. Kiti man sako: „Vėl vyrą menininką išsirinkai“, o jie švelnesni. Bet pažiūrėsime, dabar dar sunku kažką sakyti. Manau, kad vyras visiškai atsiskleidžia tik nuo kokių 35-erių, tačiau kad žmogus visiškai atsiskleistų šeimoje, parodytų savo tikrąjį veidą, pasirodytų jo ydos, trūkumai ar silpnybės, prireikia maždaug poros bendro gyvenimo metų. Kol kas džiaugiuosi šiandiena. Manau, kad su Egmontu tikrai nepražūsim – jis ne tik kūrybingas, bet ir labai verslus.
Turbūt jau galite apibendrinti, kodėl sugriuvo pirmoji jūsų šeima?
Retai vienas būna kaltas. Galbūt išsiskyrėme todėl, kad per daug nėrėme į tas statybas, paskolas, buitį, reikėjo tiesiog pagyventi. Esu veikli – visko aplink mane daug vyksta, o jam visa tai gal nebuvo labai paprasta – kažkiek pritrūko laisvės. O čia viskas sudėliota – reikia daryti taip, o ne kitaip, mokėti paskolą, vyksta statybos, o kai kažkas statoma – visada dar įlendi ir į skolas. Labai daug gyvenimiškų praktiškų dalykų turbūt uždusino tą meilę. Gal tai normalu. Visa tai buvo labai atsakinga, o mes buvome dar jauni ir tam reikėjo ryžtis. Aš drąsi moteris, šiuo klausimu rizikuoju be jokios baimės.
O Egmonto statybos negąsdina?
Man labai keista, bet ne. Egmontas – šaunuolis. Ne tik jau mūsų minėti dantų šepetukai tvarkingai sudėlioti, bet apskritai pirmą kartą gyvenime jaučiu šalia savęs vyrą, kuris viskuo rūpinasi. Visi namai apversti aukštyn kojomis – nes atsirado žmogus, kuris pradėjo viską tvarkyti, drąsiai dėlioti į savo vietas. Jis imasi iniciatyvos ir net kitą kartą nežinau, kaip reaguoti – ar čia gerai, o gal reikia kažkaip įsikišti. Smagu ir taip pat labai netikėta. Bet kuriuo atveju vienai gyventi daug sunkiau. Dabar ilsiuosi, o Egmontas viską daro. Jis anksčiau gyveno kitokiu ritmu, o dabar aš keliuosi į darbą ir jis keliasi kartu, kiekvieną rytą ruošia man kavą. Štai dabar vakaras, o jis žino, kad baigiau darbą, todėl skambina, rūpinasi, kur aš, kada grįšiu. Mes nuolat organizuojame mažas romantines vasaros vakarienes, kepame kepsniukus, sėdime, kalbamės ir vis negalime atsikalbėti.
Atleiskite, bet yra toks posakis – nauja šluota gerai šluoja...
Na, tikrą naują šluotą Egmontas man padovanojo seniai. Prieš kokius tris mėnesius – nes vis lakstydavau aplink namą, ten amžinai yra ką tvarkyti. Bet kad jis pats irgi yra ta „nauja šluota“ – tai tikrai. Jis ir namo interjeru pasirūpino – perstumdė baldus. Jis daug ką mato truputį kitaip – juk jo ir išsilavinimas meninis. Atsivežė savo paveikslų, perka šviestuvus. Kai grįžta namo, jo mašina tiesiog lūžta nuo daiktų: statybinės medžiagos, varžtai, įrankiai... Egmontas pats tiesia laidus, suka varžtus, jungia aparatūrą... Matau, kad šis vyras gana ryžtingas. Jau tvarkome aplinką, štai šiandien turėtų būti pasėta ir žolytė.
Ar pastebėjote kokių nors visiškai naujų Egmonto bruožų?
Žinote, jis labai šeimyniškas, naminis, nors daugelis kaip tik galvoja priešingai. Nieko panašaus – Egmontas su chalatuku, šlepetytėmis ir plaktuku rankose kala vinukus, kabina šviestuvus.
Gal jau subrendo?
Pagaliau jam jau 37 metai. Ir gėlių man dažnai dovanoja, nors anksčiau sakėsi šitaip niekada nesielgęs. Turbūt tai normalu, biologinis vyrų laikrodis sukasi lygiai taip pat, kaip moterų. Pavyzdžiu, man 29-eri. Artėjant trisdešimtmečiui man jau norisi turėti savo terasėlę, žolytę, išgerti kavos ant savo pievutės. Tai iš tiesų labai gera. Mes ir apie vaikus pakalbame. Mūsų nuomone, vaikai – gyvenimo džiaugsmas.
Tiek vyrai, tiek moterys kupini ydų ir trūkumų. Kokių, jūsų nuomone, mylimam žmogui negalima atleisti?
Esu tokia – kai myliu, tai myliu iš visos širdies. Atleisti galėčiau beveik viską, bet ar pamirščiau... ko gero – ne, juk iš atminties skaudžių dalyku taip paprastai neištrinsi.
O kaip jums patinka žinomą prodiuserį Egmontą lydintis dėmesys? Dabar dalis jo atiteko ir jums.
To nebijau, man publikos dėmesys – kaip nuo žąsies vanduo. Pagaliau juk aš ir prieš tai turėjau žinomą vyrą. Jei būčiau jautri moteriškė, tai gal šiandien nebūčiau tokia, kokia esu. Man nereikia šalia kažkokio žinomo
vyro – aš Egmontą myliu ne už žinomumą, o už didelį talentą, vidinę charizmą. Tai iš jo spinduliuoja – jis yra gerų, tyrų akių žmogus. Negaliu pakęsti netikrumo, o Egmontas – tikras, nuoširdus, paprastas. Pasižiūriu į jo akis ir suprantu, kad tikrai mylėsiu jį visą laiką. Mes turime gana panašią išgyvenimų skalę – juk ir mūsų meilė prasidėjo nuo pažįstamų fazės, draugystės, pasiguodimų vienas kitam dėl kitų žmonių sukelto skausmo. Tik paskui mus „užvežė“. Atsimenu, apsikabindavome ir verkdavome iš laimės – kaip puiku jaustis taip gerai ir kartu labai baisu, kad toks pojūtis staiga gali dėl ko nors kaip nors baigtis.
Kokia jūsų nuomonė dėl vyrų ir moterų draugystės – ar tokia apskritai gali egzistuoti?
Mano nuomone, gali. Ir dabar turiu draugų vyrų. Bet vis dėlto žingsnelis tarp draugystės ir meilės – labai mažytis. Ypač jei susiklosto tam tikros aplinkybės.
Darote tvirtos, stiprios, atviros moters įspūdį. Turbūt jums gyvenime šios savybės labai praverčia?
Taip, nesu virtas burokėlis – jei atiduodu širdį, tai visą. Jei kažką darau – darau daug, einu pirmyn, kovoju iki galo. Mėgstu ir pajuokauti, ir net juodo humoro mestelėti – kartais jame būna įterpta dalis tiesos,
pasitaiko, kad žmonės dėl to įsižeidžia. Tačiau, kaip sako mano gera bičiulė Birutė Dambrauskaitė, esu – kokia esu. Nors mes labai skirtingo amžiaus, bet labai panašiai jaučiame. Ir, ko gero, esame savimi patenkintos. Nes jei nuolat save grauši – nieko gero iš to nebus.
