„Dauguma „eurovizinių“ dainų – tik mūsų muzikos kompromitacija“, – sako Rimantas Bagdzevičius, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA tarybos primininkas. Pasak jo, Europoje kur kas geriau žinomas lietuvių džiazas nei populiarioji muzika, kuri kelią į užsienio rinkas skinasi vis dar sunkiai. Tačiau Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais lietuviška muzika vis dažniau skamba šalies radijo stotyse, noriai transliuojama prekybos centruose, kavinėse, baruose ar kirpyklose.
Artėjant spalio 1-ąją minimai Tarptautinei muzikos dienai, apie lietuviškos muzikos transliavimą, jos kokybę, ateitį, menininkų teises ir „ieškomus atlikėjus“ kalbamės su šiemet 15-ąjį gimtadienį švenčiančios asociacijos AGATA direktore Agne Masalskyte ir tarybos pirmininku R. Bagdzevičiumi.
Prieš dvidešimtmetį buvo transliuojama kur kas daugiau užsienietiškos nei lietuviškos muzikos? Kaip dabar lietuvišką muziką vertina radijo stotys?
Agnė Masalskytė: Jei lyginsime su gūdžiais 90-aisiais, tai lietuviška rinka atsigauna. Tada turėjome ryškų muzikos segmentą, kurio klausydavosi, pavyzdžiui, tik regionuose. Žinoma, vėliau sekė muzikos realybės šou laikotarpis, visa „Kelio į žvaigždes“ epocha. Ji gaji iki šiol ir gretinama dažnai su kavinių kultūra. Tačiau dabar didėja jaunų atlikėjų gretos. Jie groja gyvai ir surenka pilnas sales. Ši situacija atsispindi ir radijo stočių grojaraščiuose. Jos pradeda suprasti, kas yra kokybiška ir verta dėmesio muzika. Supranta, kad jauniems atlikėjams reikia duoti žalią šviesą.
Rimantas Bagdzevičius: Dabar lietuviška muzika įvairesnė ir turtingesnė. Ir nors žiniasklaidoje dažniau matome populiariosios muzikos atstovus, tai dar nereiškia, kad jų yra klausomasi. Yra daug jaunimo, kuris kuria visiškai kitokią nei mes įpratę klausytis muziką. Ji turi būti išgirsta.
Kas lemia, kad lietuvišką muziką dažniau girdime kavinėse, prekybos centruose, kino filmuose? Jos kokybė, pasikeitęs klausytojų požiūris, muziką kuriančių žmonių gausa?
A. M.: Lemia visos šios priežastys. Be to, dabar jauni atlikėjai išvyksta mokytis į užsienį. Jie turi įvairių šaltinių, iš kurių semiasi žinių. Svarbiausia – jie patys sau neleidžia groti bet kaip. Išprusęs darosi ir pats klausytojas – bet kokio produkto jam nepaduosi. Lietuviška muzika tampa kokybiškesnė.
R. B.: Jei kalbėtume apie lietuvišką muziką kine, tai ji labai gera – vienareikšmiškai. Tačiau liūdina, jog radijo laidų redaktoriai ir vedėjai muzikos kūrinius vis dar įvardija kaip „formatą“ ar „neformatą“. Toks skirstymas yra todėl, kad tingima ieškoti naujos muzikos. Plačiau pasidomėti muzikos judėjimais. Žinoma, tai radijo stočių reikalas. Viskas, manau, pasikeis. Nauja karta ateina.
O kurie Lietuvos atlikėjai gauna didžiausią atlygį iš AGATA?
A. M.: Atsakymas paprastas. Įsijunkite radiją arba televiziją. Ten dainuojantys atlikėjai gauna didžiausią atlyginimą. Tačiau svarbu, kur skamba muzika. Jei skamba regioninėje radijo stotyje, atlyginimas bus mažesnis. O štai televizijoje minutės kaina kur kas brangesnė.
AGATA bendradarbiauja su partneriais iš užsienio, kurie surenka pinigus iš lietuviškų dainų transliavimo užsienyje. Kokie Lietuvos atlikėjai populiariausi kitose šalyse?
A. M.: Populiariausi yra rimtosios – klasikinės ir džiazo – muzikos atlikėjai. Prie jų prisideda „euroviziniai“ atlikėjai. Tačiau daugiau pinigų vis dar išsiunčiame už kitos šalies atlikėjų transliavimą Lietuvoje.
R. B.: Lietuvių džiazas Europoje vertinamas nuo senų laikų. Užsienyje jis skamba kur kas dažniau. Galime prisiminti žymųjį Ganelino trio – Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą ir Vladimirą Čekasiną, o šiandien belieka ištarti Petro Vyšniausko pavardę. Iš pradžių apie juos girdėjo tik žinovų ratas. Dabar jie žinomi plačiau. Tačiau tokia muzika reikalauja sklaidos. O dauguma „eurovizinių“ dainų – na, tai tik mūsų muzikos kompromitacija.
Kaip AGATA apskaičiuoja, kiek kokio nors renginio organizatorius turi sumokėti už vieno ar kito atlikėjo muzikos naudojimą?
A. M.: Naudotojui suteikiame galimybę, licenciją, naudoti bet kurį pasirinktą kūrinį. Vėliau jis mus informuoja, kokius įrašus panaudojo. O mes išmokame atlyginimą atlikėjams, kurių muzika tame renginyje skambėjo. Jei nebūtų mūsų – tarpininkų, – renginio organizatoriui tektų ieškoti ir bendrauti su kiekvienu atlikėju, kuris skamba įraše. Įsivaizduokite, yra dešimt kūrinių. Kiekviename įraše skamba po penkis atlikėjus. Vadinasi, su jais visais reikėtų susisiekti.
Be to, kiekvienam muzikos panaudojimo būdui yra nustatyta kaina. Pavyzdžiui, radijas ir televizija už naudojimą moka dalį savo pajamų. Kavinės, įvairūs renginiai moka priklausomai nuo to, koks muzikos panaudojimo mastas. Maža kavinė moka mažiau. Didelė kavinė – daugiau. Kuo muzika svarbesnė to naudotojo veikloje, tuo ta muzika brangesnė.
Kokie šiuo metu yra dažniausi gretutinių teisių pažeidimai? Ar jie skiriasi nuo tų, kurie buvo užfiksuojami prieš dešimtmetį ar anksčiau?
A. M.: Pagrindinis pažeidimas – muzikos naudojimas be licencijos ir nemokant atlyginimo. Prieš penkiolika metų visi kalbėjo, kad muzika priklauso liaudžiai. Žmonėms buvo sunku patikėti, kad už leidžiamą muziką reikia mokėti. Vyravo nuomonė: „Už ką aš čia turiu mokėti – už orą!“ Dabar situacija keičiasi. Patys naudotojai supranta, kad muzika gali būti naudinga jų veikloje. Pavyzdžiui, parduotuvėse. Jos net samdo žmones, kad šie sudarinėtų specialius grojaraščius. Nes muzika daro įtaką prekybai. Sakykim, vakarais leidžiant greitesnę muziką, prekyba sekasi geriau. Kitu metu galbūt geriau veikia lėtesnė muzika.
R. B.: Taip, anksčiau niekas nekalbėjo apie teises. O šiandien atsiranda suprantančių, kad muzikos kūrimas ir atlikimas yra toks pats darbas, reikalaujantis pastangų ir lėšų. Kad kūryba nėra tik laiko praleidimas ar juo labiau švaistymas. Kad intelektinio darbo vaisiai turi būti saugomi.
Kaip kovojate su muzikos piratais, dainas gaunančiais nelegaliais būdais?
A. M.: Piratų AGATA negaudo. Tokios funkcijos nėra mūsų darbotvarkėje. Tačiau, aišku, galvas dėl jų skauda. Piratavimo problemą turi spręsti kur kas daugiau institucijų. Vienas lauke – ne karys. Turime sutvarkyti internetą, kad vartotojui būtų patogu legaliais būdais pasiekti muziką, o atlikėjas už tai gautų atlyginimą. Internetas kaip kelias, o kūriniai kaip automobiliai, kurie juo važinėja. Tačiau kas Lietuvoje atsakingas už šio kelio priežiūrą? Atsakymo į šį klausimą vis dar nėra.
AGATA ne vieną kartą skelbė sąrašą „ieškomų kūrėjų“, kurie neatsiima jiems priklausančio atlyginimo. Kodėl taip atsitinka?
A. M.: Situacija paprasta. Žinome, kad Marijonas Mikutavičius dainuoja „Tris milijonus“. Tačiau suprantame, kad įrašą atliko ne jis vienas. Kažkas grojo būgnais, kažkas gitara, kažkas buvo pritariamasis vokalas. Sakykime, prie įrašo prisidėjo septyni atlikėjai. Puiku, jei visi yra AGATA nariai. Tačiau dažnai būna taip, kad šeši atlikėjai yra mūsų nariai, o septintas – ne. Bet jam, kaip mes sakome, jau „kapsi“ pinigų suma. Taigi mes ieškome tų atlikėjų, kad išmokėtume jiems priklausantį atlyginimą. Tačiau menininkų tvarkaraštis dažnai nenuspėjamas. Užtrunka, kol jie atvažiuoja iki mūsų. Daugelis pajuokauja: „Užtrukau tik dvejus metus, kol atvykau.“
R. B.: Sąraše yra ir mirusių atlikėjų. Jų atlyginimą „paveldi“ šeima, giminės, kurie galbūt to nė nežino. Be to, vis dar susiduriame su švietimo problema. Turime paskatinti atlikėjus domėtis savo teisėmis, žinoti jas, jie turi suprasti savo vertę. Juk dažnai tarp jų vyrauja nuomonė: mes tik kuriame, o visa kita aplink mus turi atsirasti savaime, mums nepasirūpinus.
Kokią matote lietuviškos muzikos ateitį po penkerių metų? Kokios Jūsų prognozės: kaip keisis transliuojamos lietuviškos muzikos santykis su užsienietiška?
A. M.: Manau, kad keisis lietuvių atlikėjų naudai. Vienas iš AGATA tikslų – parodyti visuomenei, kokios puikios ir įvairios muzikos turime. Vienas iš mūsų projektų – „Pakartot“ – tam ir bus skirtas. Kuriame didelę lietuviškos muzikos duomenų bazę. Kiekvienas galės legaliai klausytis lietuviškos muzikos.
R. B.: Viliuosi ir norėčiau, kad lietuviškos muzikos būtų kuo daugiau ir įvairesnės. Tai labai stipri, didelė ir įtakinga kultūros dalis. Kuo daugiau investuosime į ją, tuo daugiau gausime grąžos – ir materialinės, ir dvasinės. Juk dabar negalime pasverti, kiek grupė „Skylė“ duoda naudos Lietuvos kultūrai. Bet turbūt pajausime tai po kažkiek metų. Ne viskas išmatuojama pinigais.
