Šioje dalyje nagrinėsime, kaip smulkusis verslininkas Romanas „prasimušė“ į elitą ir tapo milijardieriumi. Taip pat apžvelgsime tamsiąją turtų pusę.
Milijonierius tampa milijardieriumi – laiku ir vietoj?
1995 m. vasarą Romanas Abramovičius sutiko žmogų, kuris perkėlė jo gyvenimą į naują lygmenį. Iš milijonieriaus prekiautojo nafta tapti milijardieriumi pramoninku daugiausia padėjo vienas pirmųjų Rusijos „oligarchų“, Borisas Berezovskis.
Tuo metu Romanas jau buvo laikomas gabiu vadybininku ir buvo reikalingas Berezovskiui kaip partneris. Pastarasis ruošėsi privatizuoti vieną didžiausių Jelcino laikų įmonę, o Romai dalininku tapti pasiūlė dėl turimos patirties naftos versle.
Keletą mėnesių šie du vyrai veikė ranka rankon siekdami įgyvendinti projektą, kuris, kaip paaiškėjo, tapo vienu pelningiausių dešimtojo dešimtmečio privatizacijos projektų.
Žlugus Sovietų Sąjungai Rusijos naftos versle visi tik ir kalbėjo apie „vertikaliąją integraciją“ – naftos gavybos ir perdirbimo sujungimą. Planas įkurti „Sibneft“ (Sibiro nafta) buvo puoselėjamas nuo 1992 m. lapkričio mėnesio, tačiau procesas paspartėjo įsikišus Borisui Berezovskiui, kuris savo ryšiais sudarė sąlygas įsikurti bendrai holdingo kompanijai.
Pasinaudojus gudriais ėjimais, Romanas su Borisu už 200 mln. dolerių įsigijo kompaniją, kuri 2003 m. pabaigoje buvo įvertinta 15 milijardų – septyniasdešimt penkis kartus brangiau. Šiame „Monopolio“ žaidime Abramovičius tapo geriausių gatvių ir langelių valdytoju.
1995 m. rugsėjo 29 d., Jelcino pasirašytu įsaku buvo įkurta „Sibneft“. Į kompanijos sudėtį įėjo ne tik minėtosios įmonės, bet ir naftos žvalgybos įmonė „Nojabrskneftegazgeofizika“ bei rinkodaros įmonė „Omsknefteprodukt“.
Naujosios kompanijos pardavimas įtrauktas į projekto „paskola už akcijas“ grafiką ir nustatyta aukciono data – gruodžio 28-oji. Žadėdama įkeisti 51 procentą „Sibneft“ akcijų, suteikti skolintojui teisę valdyti jos dalį ir nupirkti likusius 49 procentus akcijų varžytinėse, vyriausybė siekė gauti mažiausiai 100 mln. dolerių paskolą.
Nusižiūrėję sau grobį, Berezovskis ir Abramovičius pradėjo ieškoti lėšų jam pirkti. Berizovskis savo dalį įnešė iš automobilių prekybos valdomo verslo pelno, o Abramovičiaus dalį sudarė pelnas iš prekybos nafta ir paskola iš banko. Jiedu laimėjo surengtą „aukcioną“ už 100,3 mln. dolerių.
Kitas porelės tikslas buvo išpirkti likusius 49 proc. akcijų. Pirmasis akcijų paketas – 19 procentų – buvo parduotas aukcione 1996 m. rugsėjį. Aukcioną laimėjo kita bendra Berezovskio ir Abramovičiaus įmonė „Firma Sins“.
Po mėnesio rinkoje pasirodė kitas, 15 procentų akcijų paketas, kuriuo Berizovskis nesusidomėjo. Tačiau jaunasis Roma, pergudravo savo „mokytoją“ ir jį pralenkė laimėdamas aukcioną su kita jam priklausančia „Refine Oil“ įmone ir šiuo ėjimu tapo didžiausiu įmonės akcininku. Likusias akcijas po mėnesio išpirko toks... Romanas Abramovičius.
Pasinaudoję gudriais ėjimais, Romanas su Borisu už 200 mln. dolerių įsigijo kompaniją, kuri 2003 m. pabaigoje buvo įvertinta 15 milijardų – septyniasdešimt penkis kartus brangiau.
Finansinis genijus, o gal sukčius ir tiek?
Kuo daugiau turi, tuo daugiau norisi. Tokia jau žmogaus prigimtis. Ypač tokių apsukrių „prekeivų“ kaip Romanas Abramovičius ir Borisas Berezovskis.
Nesitenkindami už ačiū gavę „Sibneft“, porelė pradėjo tiesti rankas į jos sudedamąsias dalis.
„Sibneft“ yra holdingo kompanija, ir nors Romai su Borisu priklausė beveik visos jos akcijos, „Nojabrskneftegaz“ akcijų jiems teko tik 61 procentas. Pasibaisėtina. 1997 m. vasarą „Nojabrskneftegaz“ akcininkai gavo kvietimą atvykti į visuotinį bendrovės susirinkimą ir jo darbotvarkę.
Pranešime buvo nurodyta, kad pagrindiniai susirinkimo tikslai yra patvirtinti naujus bendrovės įstatus, atitinkančius naująjį Rusijos akcinių bendrovių įstatymą, ir apsvarstyti siūlymą padidinti „paskelbtų“ bendrųjų akcijų skaičių.
Naujų akcijų emisija yra plačiai naudojamas būdas gauti grynųjų pinigų, tačiau pranešime nebuvo nurodyta, kiek papildomų akcijų bendrovė ketina išleisti. Todėl dauguma smulkiųjų akcininkų nutarė nesivarginti ir neatvyko.
Tik susirinkimo dieną valdyba atskleidė, kiek planuojama padidinti paskelbtų akcijų skaičių – 196,3 procento.
Sužinoję tokią naujieną smulkieji akcininkai neteko žado, tačiau jau buvo per vėlu. Emisiją pavyko „prastumti“, o jos savininkais, žinoma, tapo Romanas Abramovičius ir Borisas Berizovskis. Nepaisant to, akcijos buvo parduotos už dvigubai mažesnę nei rinkos kainą.
Tačiau tuo plėšikavimas nesibaigė. Akcijų „praskiedimas“ padidino „Sibneft“ dalį „Nojabrskneftegaz“ bendrovėje ir sustiprino jos įtaką šiai antrinei įmonei, pagrindinei naftos ir dujų tiekėjai. „Sibneft“ galėjo savo nuožiūra nustatyti kainas už naftos tiekimą.
Plėšikavimo esmė tokia: pagrindinė kompanija perka naftą iš savo gavybos filialo mažesne nei rinkos kaina, o paskui įkeičia ją kur kas didesne kaina Vakarų bankams už paskolas. Tokiu būdu pagrindinė įmonė turtėja gavybos filialo sąskaita. Tiesa, vadinti to plėšikavimu tiesiogine prasme būtų klaidinga. Visos priemonės „apeiti sistemą“ yra teisėtos, radus spragų pačioje sistemoje.
Yra ir dar vienas garsus Abramovičiaus „žygdarbis“, kurį šis slėpė po Čiukčijos gubernatoriaus postu.
2000 m. gruodžio 24 d., neturintis varžovų Romanas Abramovičius tapo vargingo Čiukčijos regiono gubernatoriumi, laimėdamas rinkimus surinkęs 99 procentus balsų.
Daugelis spėliojo, kodėl šis pramoninkas užsigeidė būti tokio tolimo regiono vadovu. Vien atstumas nuo Maskvos iki Čiukčijos yra per 6000 kilometrų.
Po metų paaiškėjo, kad Abramovičiaus valdomos kompanijos „Sibneft“ pelnas pradėjo smarkiai didėti. Nepaisant to, kompanija sugebėjo išmokėti milijoninius dividendus savo akcininkams. Kaip jiems tai pavyko? Pasirodo, jog „Sibneft“ mokesčių optimizavimo schema sudarė galimybę mokėti mažiausius mokesčius iš visų panašią veiklą vykdančių įmonių. Bendrovės mokesčių tarifas siekė 12,6 procento, kai „Lukoil“ mokėjo 24 proc., o „Jukos“ – 22 proc.
Pagrindinis veiksnys, lėmęs „Sibneft“ mokesčių režimo palankumą – ta bendrovės sprendimas perkelti savo prekybos įmones į lengvatinio apmokestinimo Rusijos regionus, taip išvengiant regioninės pajamų mokesčio dalies.
Bendrovei priklausančių naftos perdirbimo įmonių produktai gerokai mažesne nei rinkos kaina buvo parduodami jos prekybos filialams Čiukčijoje, o šie paskui juos pardavinėdavo galutiniams vartotojams už rinkos kainą.
Tokia strategija leido „Sibneft“ įmonėms deklaruoti mažą pelną – ir atitinkamai mokėti mažus mokesčius. Nors nevykdė Čiukčijoje jokios veiklos, bendrovė „Sibneft“ per mokesčių lengvatas sutaupė net 263 milijonus svarų.
Turtų vertė ir miglota ateitis!
Nors Romanas ir Irina Abramovičiai užima aukščiausią socialinę klasę planetoje kokia tik gali būti, tačiau aukšta vieta dažnai tampa ankšta. Superturtuolių padėtis ironiška tuo, kad ji apriboja manevravimo erdvę. Perfrazuojant Tolstojų: “visi neturtingieji rusai yra neturtingi skirtingai, o turtingieji – turtingi vienodai".
Turtuolius nuolat lydi pasikėsinimo, pagrobimo baimė, o tai reiškia, kad bent jau Maskvoje jų socialinis gyvenimas griežtai reglamentuotas.
Tokius žmones kaip Romanas Abramovičius lydi nuolatinė baimė ir stresas dėl nuosavybės, kurią galima prarasti bet kada, dažniausiai neįtikus vienam ar kitam įtakingui asmeniui.
Rusijoje tas asmuo, be jokios abejonės yra prezidentas Vladimiras Putinas. Būtent jo „vyrukai“ 2003-iųjų metų spalio 25 d. įsiveržė į turtingiausio Rusijos žmogaus Michailo Chodorkovskio privatų lėktuvą ir suėmė jį, rodos, ilgiems metams.
Nors Michailo turto vertė siekia apie 8 mlrd. dolerių, jis pamiršo, kad Putinas turi galingą ginklą – kalėjimo raktus. Jeigu Vladimiras Putinas norėtų susidoroti su Abramovičiumi, pretekstas atsirastų – tiesiog jis neieško tokio preteksto.
Nepaisant akivaizdžiai glaudžių santykių, Abramovičius supranta, kad žmogus, kuris ryžtasi atleisti visą ministrų kabinetą, nedvejodamas nusuks jam sprandą, jei to pareikalaus jo ilgalaikiai interesai.
Kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau jis pažeidžiamas. Jei šešiems vyrukams priklauso 60 procentų šalies aktyvų, anksčiau ar vėliau jie jų neteks. Abramovičiaus laimei, jam pakako įžvalgumo tai suprasti ir parduoti viską, ką tik buvo įmanoma kam nors iškišti. Geriau turėti 10 milijardų dolerių grynaisiais negu 20 milijardų dolerių aktyvais, kurie gali būti konfiskuoti.
Sakoma, kad pinigai suteikia laisvę, bet žmogus, turintis jų tiek daug kaip Abramovičius, tampa jų įkaitu. Jam nepasiekiami tokie paprasti malonumai, kaip pasivaikščiojimas parke ar po parduotuves. Kad ir kur jis eina, beveik visur lydi asmens sargybiniai.
Kas laukia Romano Abramovičiaus ateityje? Sunku pasakyti. Aišku tik viena – Romanas jaučia, kad jam svyla padai.
Buvęs oligarchas į tai reaguoja atsisakydamas dalies verslo Rusijoje, persikeldamas gyventi į Didžiąją Britaniją, nusipirkdamas „pigiausią draudimo polisą istorijoje“ (turimas omenyje Londono „Chelsea“ klubas – daug kas teigia, jog tai investicija į saugumą, jei kartais Putinas nebeįsileistų Romano į Rusiją).
Tikriausiai Abramovičius neatskleis savo ateities planų, tačiau žinant jo ambicijų mastus, tikriausiai nelabai nustebtume ir sužinoję, kad jie neapsiriboja vien Žemės planeta. Kas toliau? Galbūt nuosavas sklypas Kosmose? Rusijos prezidento postas? Ateitis parodys.
