Kada vyras muša moterį, tai sukelia teisėtą pasipiktinimą. Tačiau pasmerkimo laipsnis gali būti įvairus, priklausomai nuo situacijos: viena – vyras alkoholikas, kuris nuolat muša žmoną. Kitas reikalas – mylimųjų barnis, kuri perėjo į “mūšį”. Ar tarp to yra skirtumas? Fizinė prievarta gali turėti įvairias priežastis.
Vargu, ar vyras alkoholikas kada nors pasikeis. Tačiau ar teisinga nutraukti santykius po pirmojo “mūšio” – pagalvokite pati. Čia viską reikia pasverti.
Alma T. rašo: „Mano močiutė sako, kad jos vyras ją kartais mušdavo, bet ji ant jo nepykstanti. “Primuš, o paskui dar labiau myli”. O dar sako: “jis mane mylėdamas mušė”. Kaip galima mušti mylint?
Norėtųsi sužinoti, ką apie tai mano psichologas. Mat mano vyrui tiesiog rankos niežėdavo. Jos temperamentas buvo karštas. Jei tik jį suerzinsiu, iškart nuo jo gausiu. Neėmiau kęsti, išsiskyriau, nors jis maldavo to nedaryti, prisiekinėjo. Tiesą sakant, jį mylėjau, bet neįsivaizduoju, kaip galima gyventi su tokiu žmogumi.
Dabar gyvenu viena, o mano močiutė ir net mama mane smerkia. Sako, kad paskubėjau. Kad tiesiog jo toks temperamentas, bėgant laikui jis būtų apsiraminęs, apsitrynęs. Užtat būčiau turėjusi vyrą, o vaikai – tėvą (turiu dvi dukrytes). Neva, galėjau ir pakentėti, prisitaikyti. Mano mamą jaunystėje tėvas irgi mušė, o dabar jie, senatvėje, gyvena kaip balandėliai“.
Žinoma, tokiose dalykuose nepatarinėsiu: Alma turi pati nuspręsti savo likimą. Bet ji teisi, kada kalba apie problemos sudėtingumą (kuri iš pradžių jai atrodė tokia paprasta). Mat fizinis smurtas prieš moterį šeimoje gali turėti įvairias priežastis.
Kaip dažnai vyras prieš jus pakelia ranką? Kaip ilgai tai trunka? Kaip jis elgiasi po to? Čia viskas yra svarbu.
O štai kitas aspektas: viena – vyras fiziškai stipresnis už moterį, kuri tik ginasi. Kita – žmona nenusileidžia vyrui fizine jėga, duoda grąžos arba pirma puola kumščiais vyrą.
Lietuvoje yra stipri – ir teisinga - propaganda prieš vyro agresiją. Bet kuriuo atveju negalima pateisinti vyro, mušančio moterį! Moteris turi būti apginta nuo smurto ir moraliai, ir įstatymu.
Tačiau toje propagandoje esama ir neigiamo aspekto: ji formuoja vyro-smurtautojo „stereotipą”. Tuo tarpu, kiekvienas atvejis individualus ir neturi elgsenos receptų. Būtų gerai, jei moters teisių gynimo problema būtų sprendžiama drauge su šeimos išsaugojimo problema. Kai vyras nepataisomas, tada viskas aišku. Bet daugeliu atveju pakanka rimto pokalbio su žmona ar psichologu, o gal ir su policijos atstovais, kad vyrui dingtų noras „paleisti į darbą rankas”.
Kita vertus, isteriškos natūros jaučia poreikį būti sukrėstos. Malonumą nuo fizinės prievartos gali patirti tik mazochistinės natūros. Ne taip dažnai, bet moterų tarpe jos sutinkamos. Pavyzdžiui, Gabija J. prisipažįsta: “Žinoma, nekenčiu jo už tai, kad pakelia prieš mane ranką. Bet aš jį myliu ir nenorėčiau jo netekti. Jei manęs paklaustų, kas man geriau – pakęsti tuos santykius, kurie dabar yra, ar kad jis atšaltų, mane paliktų, o aš pasilikčiau viena, pasirinkčiau, negalvodama, pirmąjį variantą”. Čia kaip tik atvejis, apie kurį byloja liaudies išmintis: “muša – vadinasi, myli”.
Gabija taip paaiškina savo kantrybę. Jos ir jo draugo charakteriai karšti. Tik kas, ir abu užsidega, ima ginčytis. Gabijos savimeilė užverda, tokioje būsenoje ji gali prišnekėti vyrui daug įžeidžiančių dalykų. “Aš jį provokuoju, tą suprantu. Po to, kai jis man suduoda, jis visados kankinasi, pergyvena, kai aš verkiu. Jis vaikšto aplinkui, dūsauja, prašo atleisti. Aš ir toliau verkiu. Jis klaupiasi ant kelių, glosto mane, aš jį stumiu šalin. Tačiau man patinka jo švelnumas, nuolankumas. Jis prisiekinėja, kad manęs daugiau niekada nebepalies. Kažkurią akimirką užplūsta jausmai jam, ir jau verkiu ant jo peties”.
Ar galime kištis į šių dviejų žmonių santykius? Matyt, jie myli vienas kitą. Negalima lyginti to atveju su atveju, kai beširdis vyras žiauriai sumuša savo žmoną. Gabija sako, kad draugas niekada jos stipriai nemuša, niekada nesuduoda į veidą, krūtinę – „paskui atsiranda tik nedidelės mėlynės ant peties ar rankos”. Gabija taip pat pasakoja atvejį, kada draugas, apimtas įsiūčio, ją pargriovė ant žemės ir kelis kartus sudavė per sėdmenis. “Patyriau kažkokį ypatingą skausmą, kažkurią akimirką apėmė malonus jausmas – apsikabinau jį ir mes ėmėme mylėtis, Po to stojo rojaus laikotarpis”.
Bet nepasikliaukite stipriais jausmais. Neretai po stambaus barnio, kada „mylimieji susimuša”, poros gyvenime stoja harmonija, jie draugia patiria laimę. Esama tam tikrų santykių tarp isteriškų natūrų ciklų. Tie ciklai baigiasi sukrėtimais. Yra natūrų, kurios negali gyventi be stiprių jausmų. Jos pačios ieško sukrėtimų: stambių barnių ir muštynių metu jų silpna nervų sistema patiria visišką iškrovą. Isterija, verksmas, šauksmai, o paskui – ypatingas jėgų antplūdis.
Tačiau turime žinoti ir antrąją šio reiškinio pusę. Santykiai tarp tokių žmonių nestovi vietoje. “Amžino sugrįžimo” nebūna. Isterija be galo trukti negali. Bėgant laikui jos tampa vis mažiau nekaltos. Galiausiai “stiprūs jausmai” atveja prie nekontroliuojamų priešiškumo protrūkių ir net ir tragedijų. Prisiminkime neseniai Vilniuje įvykusią tragediją, kurios metu tragiškai žuvo prancūzų aktorė Mari Tretinjan. Taip kad galima pasakyti, jog tokie žmonės žaidžia su ugnimi: jie pernelyg lengvai atsiduoda pasąmonės jėgų valion.
Mazochizmas – nėra normalus jausmas. Tačiau jis vienaip ar kitaip pasireiškia vyro ir moters intymiuose santykiuose. Svarbiausia turėti saiką! Normalu tai, kas turi saiką, ribas.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
