Jus apšmeižė? Jums skaudu? Nežinote ką daryti… Kaip save apginti? Pirmiausia reikia suprasti, kas yra šmeižtas…
Inga T. rašo: “Daug kentėjau nuo šmeižto. Galima sakyti, kad šmeižtas sugadino man gyvenimą. Vyras mane paliko po to, kai “gerieji žmonės” papasakojo jam, kad aš jam neva esu neištikima su savo viršininku (nors mes buvome tiesiog geri draugai). Paskui mane apjuodino… prieš viršininką: neva aš leidau apie jį gandus, kad jis vedąs “dvigubą buhalteriją”. Nors apie tai kalbėjau ne aš, o kita bendradarbė. Nuėjau ir tiesiai pasakiau, kad mane apšmeižė. O tas buvo priimta… kaip mano kaltės įrodymas (mat, aš išsigandau ir nutariau pasirodyt “švaria”). Netrukus buvo revizija, ir viršininkas vos neišlėkė iš darbo. Ėmė kalbėti, kad tai aš užsiundžiau jį revizija. Kai buvo etatų mažinimas, mane atleido pirmą…
Dabar dirbu kitoje vietoje, bet ir ten jau mane bandė apšmeižti. Pati auginu sūnų, jam penkeri metai. Ir kuo čia dėtas mano sūnus? Kam jį čia painioti? Ir staiga mano viena bendradarbė sako man: o žinai, skyriuje apie tave kalba, kad lupi savo sūnų. Tai man buvo kaip vandens kibiras ant galvos. Kas kalba? Kokia čia nesąmonė? Nagi visi. Tarsi girdėjo, kad jį muši diržu, ir kad gali iš tavęs atimti motinystės teises.
Tokius dalykus išsigalvoti! Niekada savo sūnaus nė piršteliu nesu palietus, myliu jį labiau už viską pasaulyje. Tiesiog pravirkau dėl tokių kalbų. O paskui vos nekibau į plaukus moteriai, kuri, anot mano pažįstamos, ir skleidė tą melą. Buvo skandalas. Bet svarbiausia, kad nieko neįrodžiau. Mane tarsi užjautė, bet akyse mačiau abejonę: o kas ją žino, gal ji ir lupo savo sūnų… Kaip galima kovoti su šmeižtu, kai apie tave išsigalvoja nebūtus dalykus, o kiti žmonės tuo tiki?”
Jei jus apšmeižė, pirmiausia nusiraminkite. Ašaros, pyktis, pasipiktinimas čia nepadės. Pažiūrėkite, kaip elgiasi žinomi politikai. Ko tik apie juos nerašo: ir kad jie kyšininkai, ir kad don žuanai ir net kad homoseksualistai. O kiek kartų už šmeižtą buvo paduota į teismą? Kaip manote, kodėl tokie įtakingi žmonės nesibylinėja, nereikalauja atsiprašyti?
Pirma, nes neskaito tų laikraščių, kurie gali apie juos tokius dalykus parašyti. Antra, jie jaučiasi taip “aukštai pakilę”, kad šmeižtas dažniausiai jiems – tarsi menkas uodo įkandimas (o jie jaučiasi drambliais). Suskauda, bet tik sekundę. Ir nėra prasmės jį vaikytis mėnesius, kad užmuštum.
Jei jus paveikė šmeižtas, vadinasi, stokojate tokios paniekos šmeižikams. Stodami su kiekvienu iš jų į kovą (neva už “teisybę”), jūs tik demonstruojate savo bejėgiškumą. Juk šmeižikas tik ir tetrokšta išvesti jus iš kantrybės, sugadinti jums gyvenimą.
Įsidėmėkite: bet koks šmeižtas išauga iš pavydo. Jei jus paaukštino pareigose, tai tarp bendradarbių, kurie liko “apačioje” (ypač tarp tų, kas svajojo apie jūsų vietą!), labai dažnai iškart prasideda paskalos apie jus. Idealių žmonių nėra, kiekvienas gali padaryti klaidą: bet dabar jūsų klaida bus išpūsta, pagražinta. O jei klaidos nesugebės rasti, tai apie jus ką nors tiesiog sukurs. Beje, kuo melas bus absurdiškesnis, tuo greičiau jis pasklis, tuo labiau juo tikės (ir tuo jis jus labiau žeis).
Ne taip apmaudu, jei sureikšmino jūsų trūkumą. Bet jei jį išsigalvojo, “išlaužė iš piršto”? Apie Dovilę T. (ji kaip tik gavo stažuotę į Kanadą) ėmė kalbėti, kad ji serga AIDS. Tarsi matė, kaip ji užėjo į Odos ir venerinių ligų dispanserį. Tai buvo tiesa: jis ėjo ten pažymos, kad… nėra įtrauktą į įskaitą. Pažymą reikėjo pateikti poliklinikai, kad gautum leidimą laikyti vairuotojo teises…
Kaip pasielgė Dovilė, sužinojusi apie tokią nesąmonę? Jis sukvietė visą skyrių ir visiems pareiškė, kad neserga AIDS? O gal ji ėmė ieškoti moters, kuri paskleidė gandus? Nieko panašaus! Ji nusišypsojo: tegul sau kalba, o pati, po trijų mėnesių, išvažiavo į Kanadą pusei metų. Kai sugrįžo – liežuvavo jau apie kitus žmonės. Jos jau nebebuvo akiratyje.
Gyventi savo gyvenimą, nekreipiant dėmesio į šmeižtą – geriausias patarimas, kurį galimą duoti nukentėjusiam. Apie jus skleidžia gandus, kad turite meilužį? “Mane tas visuomet linksmina, - sako trisdešimt dviejų Milda A. – Man net patinka, kad į mane taip žiūri. Iškart pasidariau paslaptinga, traukiu dėmesį... Iš visko galima turėti naudos, net iš šmeižto. Pasakiau apie tai vyrui: jis irgi nusišypsojo”. Ar gali šmeižtas užnuodyti gyvenimą tokiam žmogui kaip Milda?
O štai apie Tomą kalba, kad jo firma bankrutuoja. Gandus skleidžia konkurentai. Bet Tomas nekreipia dėmesio: teisintis – vadinasi, pritraukti dar daugiau dėmesio į save. Kažkokia klientų dalis, galbūt, ir patikės gandais. Bet kita dalis liks ištikima, ir toliau naudojasi jo firmos paslaugomis. Prabėgs keletas mėnesių, metai – ir visi supras, kad gandai buvo nepagrįsti. Jei jo firma turėjo bankrutuoti, ji jau būtų bankrutavusi. Dabar, antrą kartą, apkalbos nesuveiks.
Taip kad pagrindinė šmeižto žala – tame, kad jis atitrauks jus nuo jūsų gyvenimo, jo uždavinių... O pasitaiko, jog jis atsiliepia sveikatai (daugelis žmonių taip pergyvena, kada apie juos “prišneka”, kad suserga įvairiomis rimtomis ligomis dėl ilgalaikio streso ir imuninės sistemos nusilpimo!).
Eikite prie tikslo, nekreipdama dėmesio į tai, ką apie jus kalba, užsiimdama savo vaikais, vyru, namais, darbu, - štai kur slypi paprasta išmintis.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
