Neturime bijoti įvaizdžio, vaidybos. Vaidyba slypi žmogaus ir apskritai gyvūno pasaulio prigimtyje.
Vaidina vaikai, vaidina gyvūnai, paukščiai. Tiesiog būna talentinga ir niekam tikusi vaidyba. Ir dar svarbu teisingai pasirinkti vaidmenį. Nes daugelis žmonių vaidina ne save ir būtent dėl to (o ne dėl to, kad vaidina), praranda savąjį „aš“.
Justina B. rašo: „Nustebau sužinojusi, kad viena pažįstama šeima, kuriai truputį pavydėjome, sėdi skolose. Palyginus su mūsiškiu, jų butas – tikri rūmai. Pas juos ir džakuzi vonia yra, jau nekalbant apie namų kiną, kompiuterį, naują šaldytuvą. Pas mus gi viskas sena, dar iš anų laikų. Dažnai genda. Nepavyksta nieko susitaupyti, kad įsigytume naują daiktą. Tą patį galiu pasakyti apie savo seserį: jų pajamos netgi mažesnės už mūsų, o praeitais metais kažkokiu būdu nusipirko vaizdo kamerą. Buvau priblokšta. Šiais metais pasikeitė dujinę viryklę. Ir jų mobilieji telefonai maži, brangūs, o mūsiškiai – seni ir dideli.
Nesuprantu, kaip jiems pavyksta visa tai nusipirkti ir kodėl mums ne. Bandžiau iš sesers išgauti, iš kur pas juos pinigai: sako, kad gyvena praktiškai iš atlyginimo, o daiktus perkasi už papildomo uždarbio. Arba išsimokėtinai. Šiais metais vyksta ilsėtis į Ispaniją, tarytumei kokie verslininkai. Ir tokių pavyzdžių daug. Pasižiūri į žmones – sėdi sau kavinėse, restoranuose, važinėja į „Akropolį“. Net žaisti boulingo eina (viena valanda – penkiasdešimt litų!). Kad paskui kitiems pasigirtų. Vaidina kažkokius turčius. O iš tiesų daugelis tiesiog skurdžiai. Iš paskutiniųjų pinigų vyksta į Ispaniją, negalvodami apie ateitį. O mes jau trejus metus nesame buvę kavinėje. Nebent vaikus kartą per pusmetį nusivedame į „MacDonaldą“.
Justina užduoda labai sudėtingą klausimą. Daugelį mūsų iš mažens mokė, kad nereikia vaidinti, būti “ne savimi”. Nereikia atrodyti. Dar prieš dvidešimt metų “išorinis įvaizdis’ neatliko tokio vaidmens, kaip šiandien. Vienas pagrindinių paaiškinimų – tada iš viso nebuvo reklamos.
Dėl to daugelis lietuvių iki šiol neišmoko vaidinti, atrodyti. Kurti savo įvaizdį. Reklama turi didžiulę galią mūsų jausmams. Ji sukuria išorinės formos ir elgsenos pavyzdžius mums patiems to nepastebint.
O gal iš viso neverta kurti įvaizdžio? Kam jis reikalingas? – klausia Justina. Deja, įvaizdis, kurį psichologai dar vadina „savęs įvaizdžiu“ – būtinas mūsų savijautos ramstis. Ypač jei gyvenate visuomenėje, kuri pamišusi dėl reklamos ir įvaizdžio. O mes visi šiandien gyvename tokioje visuomenėje.
Tiesa, jei gyvenate kaime, tai iš jūsų mažiau reikalaujama “atrodyti”. Nes ir reklama ten yra mažiau prasiskverbusi. Miške, laukuose reklamos nėra. O televizorių kaime žiūri rečiau, negu mieste. Ir iliustruotus žurnalus mažai perka. Todėl kaimuose žmonės natūralesni ir mažiau vaidina.
Norite visai išsivaduoti nuo reklamos ir įvaizdžio valdžios? Eikite į kalnus. Kas yra buvęs žygyje, tas žino, kad ten beveik nėra falšo. Ten viskas kur kas tikriau. Nes kalnuose nėra masinio vartojimo visuomenės. Ten nėra sąlygų skustis, dažytis ir vilktis išlygintą suknelę. Dėl to daugelį žygių mėgėjų vėl ir vėl traukia į kalnus. Jie bėga nuo visuomenės, nuo dirbtinumo. Pakalbėkite su jais, ir jie pasakys, kad kalnuose “jie jaučiasi savimi”.
Bet mes gyvename ne miške, iš žygių sugrįžtama. Taigi, kad jaustumėtės patogiai, turite priimti žaidimo taisykles. Jolita N. labai gražiai rengiasi, jos naujas mobilusis, madingi džinsai. Į ją malonu žiūrėti. Kai ji mato save veidrodyje, sau patinka. Suprasti, kokios jos pajamos – neįmanoma. Niekas nė neįtars, kad ji yra studentė, nuomojasi butą su drauge Vilniaus pakraštyje. Dalį pinigų „įvaizdžiui“ jai davė vyresnysis brolis, kitą dalį jai pavyko užsidirbti pačiai. Į jos „gyvenimo būdą“ įeina kava už tris su puse lito „Čili“ Gedimino prospekte. Kartą per savaitę (šeštadienį) ji perka „Lietuvos rytą“. Jolita turi Vilniaus banko kortelę, kurioje visada yra šimtas litų. Mergina retkarčiais užsirūko (viena ar dvi cigaretės per dieną), bet jos cigaretės – tik aukščiausios kokybės.
Ar reikia stebėtis, kad Jolita nuolat traukia vyrų dėmesį? Ji turi didelį pasirinkimą.
Tuo pat metu jos kambario draugė Roberta – netvarkingas, nemokantis “palaikyti formą”, žmogus. Besirengiantis be ypatingo skonio. Na, o be to ji nemoka naudotis pinigais. Kartais tėvas jai duoda po kelias šimtines litų, bet ji juos greitai išleidžia nereikalingiems daiktams. Įsigijo elektroninį muzikos centrą, bet muzikos klausosi kartą per pusmetį. Centras dulka kampe. Kitą kartą Roberta perskaitė reklamą ir įsigijo treniruoklį “nuo celiulito” už šešis šimtus. Naudos iš jo jokios, todėl jis guli po lova. Užtat Roberta vaikšto nutrintais džinsais, neskuba keisti į naują savo seną didelį „Eriksoną“, kuris veikiau primena raciją, negu mobilųjį. O cigaretes rūko pigias (mano, kad taip taupo).
Kas čia keisto, kad vyrai Robertą apeina iš tolo. Ji turi daugiau pinigų, negu Jolita, bet nemoka sukurti savo įvaizdžio.
Aišku, blogai, jei vaidiname ištisą dieną. Yra žmonių, kurie vaidina net lovoje. Bet lygiai taip pat blogai, jei nevaidiname net išėję į miestą. Tai reiškia, kad iš savęs atėmėme psichologinę apsaugą. Mus lengvai gali įžeisti, mes pasimesime, jei neturėsime formos, jei nevaidinsime. Ir atvirkščiai: žmogus, įsijautęs į vaidmenį, į situaciją reaguoja automatiškai, nesusimąstydamas ir, kaip taisyklė, adekvačiai. Tokie kaip Justina, - todėl ir išgyvena depresiją, kad nesugebėjo prisitaikyti prie visuomenės, kurioje gyvena. Justina gali būti puikus žmogus, bet ji kenčia dideliame mieste. Jos aplinka – kaimas, vietos, kur nėra žmonių susitelkimo, reklamos ir vaidybos.
Netikėkite, kad vaidyba – būtinai yra blogis. Ji gali tapti blogiu, savęs praradimo pradžia, jei yra netikusi ir jei prarandate saiką. Tikra vaidyba – subtili, jos nejauti, nes ji didele dalimi atspindi jūsų vidinį pasaulį.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
