Interviu su tarptautinio lygio psichoterapeute, Centrinio-azietiškojo taikomųjų dvasinių technologijų instituto direktore Marina Targakova (Almata, Kazachstanas).
- Marina Zamšarifovna, prašau pasakykite, ar apskritai žmogui reikalingas psichologas? Galbūt užtektų turėti gerą bičiulį, kuris gebėtų išklausyti, taip pat ar nederėtų žmogui turėti drąsos pačiam išspręsti savo problemas?
- Manau, jūs pats atsakėte į savo klausimą. Iš tiesų, tai brandžiam žmogui psichoterapeutas nereikalingas. Ir tai, kad Amerikoje kalbama, jog „kiekvienas save gerbiantis žmogus turi prichologą“- tebyloja apie visuomenės sveikatą, tiksliau apie visuomenės patologiją. Anksčiau žmonės gyveno neturėdami psichoterapeutų todėl, kad buvo spontaniški, atviri, laisvai reiškiantys savo jausmus ir nesibaimino, kad jų nesupras, ar išvadins atstumtaisiais. Kaimuose iki šiol daugeliu atveju nereikalingas psichoterapeutas, nes jei jau turi problemų, tai senučiukės tai mato ir apie tai atvirai pasako, nuo jų žvilgsnio nei pasislėpsi, nei užsitversi. Kaip nebūtų keista, tokio pobūdžio atvirumas ir gydo, kadangi padeda iškelti visus jausmus į paviršių, neužspeitus jų kažkur gilumoje, reaguojant, kaip sako psichoterapeutai, „čia ir dabar“...
Gaila, tačiau šiuolaikinis žmogus priverstas „išlaikyti gerą veido miną, net esant blogam žaidimui“, t.y. jis privalo slėpti savo jausmus, vaizduoti save esant tuo, kuo jis nėra. Jei šypsomės, kaip registratūroje, be vidinės šypsenos – tai veda į depresiją, ne veltui ta tema yra išleista nuostabi knyga „Antikarnegis“. Ką bedarytumėte, jums privalu šypsotis ir vaizduoti sėkingą žmogų. Kai paskutinį kartą lankiausi Amerikoje, asmeniškai įsitikinau, kad žmonės ten save pristato sėkmingais, kai tuo tarpu jų siela rauda. Tokiai šypsenai apibūdinti net yra terminas, „plastmasinė šypsena“, ir toji plastmasinė šypsena nei vieno nesušildo.
Pati didžiausia šiuolaikinių žmonių problema – tikėjimo nebuvimas. Nėra tikėjimo – tikėjimas Dievu pamirštas seniai, tikėjimą komunizmu praradome neseniai, ir tokiame absoliutaus netikėjimo fone atsiranda keistas tikėjimas psichoterapija. Tačiau psichoterapija nėra visuomenei skirta panacėja. Kartu su tuo, kad kai žmogui svarbu, jog jį išklausytų, padėtų susigaudyti jausmuose, pasimetimuose, scenarijuose, psichoterapija tampa būtina profesija, mano didžiam apgailestavimui, skirta dabartinei visuomenei.
- Savo atsakyme paminėjote Ameriką ir tokį dalyką, kaip tikėjimą Dievu. Kiek man teko girdėti, šiuo metu būtent JAV atsiranda labai daug dvasinių psichologų. Ar tai iš tiesų taip?
- Taip, Amerikoje paskutiniu metu žmonės yra užsidegę domėjimuosi rytų filosofijomis, psichologija, visais tradiciniais metodais. Tradiciniais – tai laiko patikrintais. Jie jau išbandė visus vakarietiškus psichoterapijos metodus, ir savo individualia patirties dėka ėmė suprasti, kad kurį tai neilgą laiko tarpą palengvėjimas jaučiamas, tačiau problema iš esmės neišsprendžiama. Reikalas tas, kad išspręsti problemą proto lygmenyje – o juk psichologija dirba būtent šiame lygmenyje – neįmanoma, todėl kad žmogus yra kur kas sudėtingesnė substancija, nei tik protas. Todėl šitoje vietoje padeda būtent rytietiška filosofija, joga, Ajurveda, kurios iš esmės suvokia, jog žmogus - tai siela, sąmonė, tampriai susijusi su kažkuo daug labiau išaukštintu, esančiu aukščiau mūsų. Amerikoje, kaip ir visur kitur, beje, egzistuoja tokių labiau išaukštintų substancijų supratimas, suvokimas, todėl suprantama, kad auga susidomėjimas gydomosiomis rytų praktikomis.
- Grįžkime į Rusiją. Sakykite, atsižvelgiant į jūsų patirtį, su kokiomis problemomis susiduria žmonės ir būtent su kokiomis problemomis jie ateina pas jus?
- Šiuo metu viena didžiausių opų – šeimyninės problemos, kadangi su kiekvienais metais žmonės tampa vis mažiau ir mažiau kantresni, vis labiau prarandamas gebėjimas pakęsti vienas kitą ir spręsti iškilusius sunkumus kartu. Šiuolaikinė visuomenėje paplitusi filosofija skatina žmogų tenkinti tik savus poreikius, ir toks žmogus nepasiruošęs atsižvelgti į kitus, galvodamas „šitą paliksiu ir susirasiu kitą“. Jeigu anksčiau tai buvo nepadoru, pavyzdžiui, moteris ištekėjo antrą kartą ir jai tai didelė tragedija, tai dabar tekama penktą kartą ir tai laikoma absoliučiai normaliu reiškiniu, netgi sakoma, kad tokia moteris yra paklausi. Tik kad sugriuvus šeimai, ir netgi atsiradus penktam ar devintam partneriui, laimės nuo to ne padaugėja.
Todėl pastaruoju metu dažniausiai kreipiamasi dėl šeimyninių krizių, o antroje vietoje būtų dvasinės krizės, kai atrodo turi viską – ir pinigų, ir šeimą, o pasitenkinimo jausmo nėra. Tada žmogus ima sau užduoti klausimus „kas aš?“, „kodėl?“. Žmonių gerbūvis gerokai pagerėjęs, o laimės taip ir nepagausėjo, kaip buvo tikėtąsi, štai todėl žmonės ieško atsakymų į klausimus giliau.
- Jau kalbėjote apie vakarų psichologiją. Pabandykime dar kartą grįžti prie šios temos. Tai ar gali šiuolaikinė vakarų psichologija kuo nors padėti šiuolaikiniam žmogui?
- Žinote, nenorėčiau šioje vietoje vartoti žodžio „psichologija“, juk kiekvienu atveju padeda asmenybė. Žinoma, vakarų psichologijoje yra žmonių, kurie iš prigimties būdami mylinčiais, atvirais, gebantys dalintis savo meile su žmonėmis, gebantys išmokyti mylėti ir kitą, be abejonės galės padėti. Žodis „psichologija“ išvertus reiškia mokslą apie sielą, tik kad vakarų psichologijoje paties suvokimo, kas yra „siela“ ir ar ji egzistuoja apskritai – nėra. Kaip taisyklė, jie analizuoja tik proto labirintus: kokius tai scenarijus, įsitikinimus, nuostatas. Žmogus po tokios psichoterapijos pajunta palengvėjimą, tačiau daug gilesniuose sluoksniuose problema išlieka. Palyginimui duosiu pavyzdį – keptuvė stovi ant ugnies, atidengiate jos dangtį, o iš po jos su švilpesiu pakyla garas. Atrodo, kurį laiką pagerėjo, tačiau keptuvė kaip stovėjo ant ugnies, taip ir liko stovėti. Psichologija, kaip profesija, be abejonės svarbi ir reikalinga, tik patiems psichoterapeutams reikėtų kur kas giliau suvokti asmenybės struktūrą, analizuoti ją sąmonės lygiais, remiantis mokslu apie sielą, tada ženkliai išauga ir psichoterapijos efektyvumas. Ne veltui tokie psichoterapijos klasikai, kaip Karlas Jungas, Robertas Assadžiolis ir daugelis kitų įkvėpimo ieškojo studijuodavi rytų filosofiją, jos teoriją taikydami praktikoje.
- Ar atsitinka taip, kad vakariečiai psichotecnikai ne tik nepadeda, bet ir pakenkia?
- Pavyzdžiui, visai neseniai išgirdau, kad yra tokia psichotreniruotė „Kaip susitarti su savo sąžine, pagrindiniu ribojančiu faktoriumi“. Jau priėjome tokią akiplėšiškumo ribą, kad siekdami savo tikslų bei tenkindami savo jausmus esame pasiruošę net nuskandinti savo sąžinę. Paimkime kad ir šiuo metu platinamas knygas, kuriose kalbama, kaip manipuliuoti moterimi, kad greičiau pasiekti norimo tikslo, o tuo pat metu moterys įnikusios į knygas, kuriose kalbama, kaip užkariauti vyrą – ne kaip tarnauti vyrui, o kaip pasinaudoti juo – kaip įgyti turto nieko nedarant, kaip sulieknėti ir toliau nesaikingai maitinantis. Štai tokios keistos metodikos, kai žmoguje užgimsta vartotojiškumo idėja, nenorint nieko duoti atgal. Ir žmonės tikslingai ieško tokių mokymų. Suprantama, esant tokiems naiviems žmonėms, atsiranda ir atitinkami mokymai, tai žadantys. Ir žinoma, tai neduos trokštamo rezultato, tačiau kaip reiškinys tokie mokymai egzistuoja.
- Beje, o kuo psichologai skiriasi nuo psichoterapeutų?
- Iš pradžių buvo taip – psichoterapeutai, tai specialistai su aukštuoju medicininiu išsilavinimu, o psichologai – žmonės su psichologiniu, pedagoginiu išsilavinimu. Nors dabar žmonės, turintys pradinį psichologinį išsilavinimą dirba ir psichologais, ir psichoterapeutais. Psichologinis konsultavimas – tai konsultavimas, kai žmogus turi pakankamai resursų, kad suvoktų ir gebėtų susitvarkyti su savo problema per santykinai trumpą laiką. Tai gali būti staiga kilę klausimai, kaip darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimas, tinkamai pasverto sprendimo priėmimas. O psichoterapija - tai kai žmogus kankinasi dėl savo emocinių, proto problemų metų metais, dešimtmečiais ir reikalingas rimtas bei ilgalaikis įsikišimas, ir psichoterapeuto bei paciento bendravimas tęsiasi ganėtinai ilgai.
- Psichologai tvirtina, kad daugelio žmogaus problemų priežastys atkeliauja iš vaikystės. Ar tai iš tiesų taip?
- Vaikystėje užsimezga 99,9% žmogaus problemų. Kitas vertus, rytų filosofijų požiūriu mes ne atsitiktinai papuolame į tą ar kitą šeimą. Mes turėjome išgyventi būtent tas problemas ir iš jų gauti tam tikras pamokas. Ir dar, vaikystė – tai toks nuostabus laikas, kai mes galime įtakoti daugelį dalykų, tame tarpe ir mūsų likimą. Todėl jei žmogų suvaržo, spaudžia, neleidžia pasireikšti asmenybei, tai savaime suprantama, kad visa tai atsilieps. Visi scenarijai susiformuoja iki penkerių metų amžiaus.
- Ir ką gi daryti tokiu atveju?
- Žmogiškoji gyvybės forma skirta įgyti žinių. Esant šiam ryšiui, žmogui derėtų ne bėgti pas psichoterapeutą, o pradėti mokytis, lavinti save. Ir mokymosi pricesas turi būti nepertraukiamas, kuriame paskutinis egzaminas – tai paskutinė žmogaus gyvenimo diena. Žmogui būtina visą savo gyvenimą ieškoti tasakymo į klausimą – kas aš? Koks mano santykis su išoriniu pasauliu? Kas vyksta mano viduje, ką aš jaučiu, kaip tai išreiškiu? Ar aš valdau protą, ar protas valdo mane? Kaip sustiprinti intelekto balsą? Kas yra toji Absoliučioji Tiesa?... Galybė klausimų, todėl žmogui reikia užsiimti savęs pažinimo mokslu. Kiekvienam sveikai mąstančiam žmogui privalu žinoti ir filosofijos, ir psichologijos pagrindus. Žinoti sveiko gyvenimo dėsnius, kaip palaikyti savo kūną teisingoje būklėje, kaip palaikyti protą teisingoje proto nuotaikoje, išmokti vidinės koncentracijos, meditacijos. Tai ir yra mūsų pats tikriausias darbas, iš kurio mūsų neišmes ir nepažemins pareigose, darbas, kuriame iš tiesų svarbu kilti į viršų tarnybiniais laipteliais. Pats svarbiausias darbas – darbas savo viduje. O norint, kad tas darbas būtų teisingas, sėkmingas, kiekvienam iš mūsų reikalingas dvasinis mokytojas, kuris sugebės mums laiku duoti reikiamas žinias.
- Esate žmogus, ilgą laiką išdirbęs oficialiosios medicinos srityje. Ir kaip gi įvyko tas perėjimas nuo medicinos prie filosofijos, pedagogikos, kuria jūs šiuo metu ir užsiimate, įskaitant ir meditaciją, kurią praktikuojate ir apie kurią nė žodeliu neužsiminėte?
- Tai buvo tam tikras mano vidinių stereotipų lūžis, griūtis. Apskritai tai, baigusi medicinos institutą dirbau imunologe, alergologe, tad pirminė pažintis su žmogumi vyko per ląsteles ir receptorius. Žmogaus, kaip visumos aš nelabai ir mačiau. Daug labiau mane domino jo imunitetas, nors būtų galima pagalvoti, kad imuninė sistema egzistuoja atskirai nuo asmenybės, atskirai nuo jo emocijų ir pergyvenimų. Imdavau kraują, jo mėginėlius dėdavau į centrifugą, po to žiūrėdavau jo sąveikas su visokiais regentais, dažniausiai su avino eritrocitais, tada studijuodavau mikroskopu... Noriu pasakyti nuostabų dalyką, kurį laikui bėgant pastebėjau: kraujo ląstelės elgiasi lygiai taip pat, kaip ir jų šeimininkas. Pavyzdžiui, yra ląstelės, nenoriai einančios į kontaktą, o po to kalbi su jų sąvininku ir matai, kad jis toks pat užsidaręs, atsiribojęs nuo žmonių. Pradžioje mane labiau domino mokslas, nei realūs žmonės. Tačiau mano pacientai buvo geriausiais mano mokytojais, tai jie mane pastūmėjo tobulėjimui, užduodami pačius įvairiausius asmeninius klausimus. Iš pradžių buvau suglumusi, galvodama, kad remdamasi tyrimais pasakiau kaip ir viską, o jie tai apie sutuoktinį paklausia, tai apie vaiko auklėjimą, arba apie žmogaus paskirtį... To pasekoje ėmiau mokytis, kad galėčiau duoti kompetetingus atsakymus, tokiu būdu atėjau ir iki psichologijos, ir iki filosofijos, ir iki meditacijos. Kol ieškojau teisingų, atoritetingų atsakymų į kitų klausimus, radau ir teisingus atsakymus sau pačiai, taip ir tobulėjau.
- Ar nesigailite, kad štai kažkaip teko įsiklausyti į žmonių poreikius ir palikti savo ankstesnių mokslinių interesų rėmus?
- Esu tikra, kad mokslas, kuriuo užsiimu dabar – mokslas apie sielą ir yra pats pagrindinis mokslas, todėl esu labai dėkinga žmonėms, kurie neleido man sustoti siaurai specifiniame, atitrūkusiame nuo Absoliučios Tiesos, taip vadinamajame moksle. Šiuo metu kaip tik esu tokioje stadijoje, kai būdama dėkinga žmonėms jiems atiduodu savo žinias: vedu seminarus, apmokymus, užsiėmimus, supažindinu juos su sielos mokslu, filosofija, dvasinėmis praktikomis, meditacija. Tai, ką pasakoju, yra rytų filosofijos vedinė tradicija. Vedų mokymas nėra paprastas, tai ne informatyvusis, o transformatyvusis mokymas. Transformacijos procesas prasideda tada, kai žmonės įgytas žinias ima taikyti savo kasdieniniame gyvenime ir pajunta harmoniją savo viduje, šeimoje, darbe, pajunta harmoniją su supančia aplinka, su Dievu. Tai man teikia ypatingą džiaugsmą.
- Ne visi turi galimybę pabūvoti jūsų seminaruose, susitikimuose. Papasakokite prašau, ką reikia žmonėms daryti, kad surastų tikrąjį aš, taptų laimingais?
- Kai mažas vaikutis sukasis aplink save, o po to sustoja, jo akyse visas pasaulis ir toliau sukasi aplinkui jį. Mums visiems patikdavo daryti šitą eksperimentą vaikystėje. Tai štai daugelis, jau būdami suaugę, vis dar tęsia šitą žaidimą, norėdami, kad tas sukimasis aplink juos niekada nesibaigtų, juk taip norisi būti centre ir kad visi suktųsi aplink tave ir pildytų tavo troškimus. Kai tik atsiranda panašus požiūris mūsų sąmonėje, tuoj pat prasideda problemos. Visos mūsų pretenzijos, įsižeidimai iš to ir kyla. Mus žeidžia tie, kas nesisuka pagal mūsų scenarijų. Tada mumyse gimsta pyktis, kuris paskui save įtraukia ir gausybę problemų, pradedant emocinėmis, baigiant sudėtingomis fizinėmis nelaimėmis. Išgijimo nuo mūsų kančių, įsižeidimų, skausmų receptas labai paprastas. Svarbu suvokti, kad visa šiame pasaulyje jau harmoninga ir tobula. Šitas pasaulis nėra be šeimininko, nėra apleistas, dėl visa, kas vyksta aplinkui mus yra atsakingas Didis ir Mylintis intelektas. Juk mes šiame pasaulyje teesame mokiniai. Mokomės mylėti. Ir mokomės to per įvairius dalykus. Kažkas įstrigo pavydo katedroje, neišlaikęs egzamino. Kažkas vis dar pavydo, godumo, baimės katedroje... O visi norėtume pereiti į katedrą, pavadinimu „Meilė“, o tai jau aukštasis pilotažas, tam, kad ten patekti reikia išlaikyti nuolankumo, ištikimybės, pagarbos, draugiškumo, atleidimo, gebėjimo priimti kitą, toks, koks jis yra, egzaminus. Meilė nėra pigus dalykas šiame pasaulyje. Svarbu suvokti, kad Gyvenimas – tai mokykla, o mes visi studentai, nors kai kurie mūsų dar mokiniai, o kai kas apskirtai darželyje, štai taip vaizdingai galima lyginti skirtingus žmonių sąmonės lygius. Ir kiekvienam iš mūsų, priklausomai nuo sąmonės lygmens, reikalingas Dvasinis Mokytojas, kurio dėka mes galėtume suvokti gyvenimo mokslą. Ir dar vienas dalykas, nemenkai įtakojantis mūsų tobulėjimą – benrdavimas, žmonių bendruomenė, kurie pastūmėtų mus progresui.
- Gerai. O ką atsakytumėte žmonėms, kurie nesupranta, kaip filosofija, tuo labiau kažkokia vedinė, gali jiems padėti, pavyzdžiui, versle?
- Vedose yra speciali dalis Artha-šastra – ekonomikos ir gerbūvio dėsniai. Visa verslo išmintis aprašyta būtent čia. Štai, pavyzdžiui, turtas priklauso nuo taip vadinamos „nekeičiamos karmos“. Žodis karma dabar labai dažnai girdimas ir daugeliui asocijuojasi su kažkuo tai negatyviu. Iš tiesų išvertus žodį „karma“ tai reiškia dorybingą veiklą. Ar niekada nesusimąstėte, kodėl nėra tiesioginio ryšio tarp atidirbtų valandų kiekio, nuovargio ir uždirbtų pinigų kiekio? Kažkas lenkia nugarą, sunkiai dirba šachtose, rūdžių kasyklose, gamyklose, ir tokio alinančio triūso rezultate, kur žmogaus milijonai? Nėra! Lygiai taip pat yra žmonės, kuriems sekasi, kurie nei iš šio, nei iš to praturtėja. O dar yra žmonės, kurie pasistengė, praturtėjo, ir staiga ėmė birti šeima arba sveikata. Nejaugi tame nėra jokios logikos? Štai čia šuo ir pakastas, logika yra. Turtui priskiriami ne tik pinigai. Tai ir santykiai, ir sveikata, ir gyvenimo trukmė, ir jūsų piniginė. Jei genetikai kalba, kad daug ką galima paveldėti genetiškai, tai individuali turto karma yra tai, ką mes paveldėjome patys iš savęs, iš praeitų gyvenimų. Kiek dorybingai žmogus gyveno praeityje, tiek jis klestės dabartyje. Dangiškoje buhalterijoje klaidų nebūna. Tiesa, savo sąskaitą mes galime papildyti ir dabartiniame gyvenime, užsiimdami labdara. Egzistuoja subtilūs visatos dėsniai, pavyzdžiui, norint kažką gauti, reikia prieš tai būti kažką atidavus – energijos išsaugojimo dėsnis. Kai mes neįvertiname šio faktoriaus, galime įgyti pinigų, bet tuo pačiu daug ką prarasti. Galiausiai, tuos pačius pinigus teks išleisti savo sveikatos atstatymui. O Artha-šatros – tai vedinių žinių dalis, aprašanti subtiliuosius klestėjimo dėsnius.
- Pabaigai, jei galima, tarptautinio lygio psichoterapeutės Marinos Targakovos patarimas. Ką jūs patartumėte Tiumenės gyventojams, kad jų kiekviena diena prisipildytų laimės?
- Kažkaip kartą visiškai analogiška klausimą uždaviau savo mokytojui. Jis atsakė, kad visų svarbiausia žmonėms, tai, kas formuoja jų sąmonę – garsas. Dar svarbesni garsai yra dainavimas. Todėl, su kokia daina pasitiksite savo dieną, tokį užtaisą dienai ir gausite. Tąkart pagalvojau, koks keistas ir neaiškus patarimas. Ir kažkaip kartą apie tai papasakojau MIP susirinkime, ir kaip nebūtų keista, pirmasis, pasinaudojęs šiuo patarimu be jokios ironijos, buvo mano vyras. Jis nutarė tai išbandyti ant savo kailio, pabusdavo ir dainuodavo. Po keleto dienų jis pasidalino: „Tik pagalvok, toks paprastas ir veiksmingas patarimas. Dainuoji ir realiai pasikrauni!“. Jeigu pasižiūrėtumėte pokarinių filmų ir pasiklausytumėte tų dainų, išgirstumėte, kiek daug jose entuziazmo, vilties, tikėjimo, pakilimo, juk taip ir buvo, žmonės buvo pasiruošę ir plėšinius pakelti, ir komjaunimo statybose kone už dyką dirbti – buvo entuziazmas, įsikvėpimas, nesavanaudiškumas. Jeigu pasiklausytume, kokias dainas dainuoja šiais laikais, kas rytais „liejasi“ iš radijo imtuvų – tiesiog siaubas, ypatingai, kai įsiklausai į poezijos prasmę, suvoki, kad nieko daugiau, išskyrus įkvėpimą ūžaujančiam gyvenimo būdui tokios dainos neduoda. Ne veltui anksčiau dainuodavo „daina mums statyti ir gyventi padeda“.
Ajurvedoje manoma, kad jeigu mes per dieną bent 15 minučių linkime visiems laimės – tiesiog einame, užsiimame savo reikalais ir šalia to balsu kartojame „Aš visiems linkiu laimės!“ – tai laimė, padidėjusi, sugrįš į mūsų gyvenimus. Žinomas psichoterapeutas Viktoras Franklis yra pasakęs, kad jeigu 15 minučių per dieną kartojate „Su kieviena diena mano gyvenimas gerėja ir gerėja visais aspektais“, tai gyvenimas realiai pasikeis į gera.
Kai jums pavyks savo dieną pradėti daina ar laimės palinkėjimais, pabandykite keliauti giliau. Pradėkite dieną su malda, melskitės ne tik už savo artimuosius, bet ir už visus žmones, netgi už savo nedraugus, malda apvalo širdį, o švarioje širdyje aspigyvena meilė, na o laimė – tai šalutinis produktas, kuris ateis su visu gėriu, tad nereikia jos vaikytis.
Aleksej Kastiliov (Tiumenė)
Verteja: Vaida Žebrauskienė.
