Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Energijos vampyrams mes galėtume būti net dėkingi, nes jie neišprovokuoja nieko, ko neturime, sako psichologė Asta Budvytienė. „Mums atrodo, kad naudos gauna tik vampyras, bet tai naudinga ir aukai. Susidėję su blogiuku, mes ir sau, ir kitiems atrodome geresni. [...], t. y. sutinkame žmones, kokių tą sekundę nusipelnėme, kokie mums reikalingi, kokie mus verčia tobulėti“, – pastebi ji.
A. Budvytienės teigimu, vampyrus mes pritraukiame patys, nes mintys yra materialios: „Mūsų mintys yra mikroelektros iškrovos smegenyse, neuronų impulsai, todėl kyla tam tikros vibracijos. [...] Kadangi nuolat apie kažką galvojame, vampyras pajunta mūsų mintis – tik pagalvokite, kokia tai energijos, emocinė banga.“
– Kaip susidomėjote energijos vampyrizmu?
– Susidūriau ir asmeniškai, nes, kaip paskui sužinojau, esu iš tų žmonių, kurie gali būti aukomis. Kai dar mokiausi mokykloje, jais domėjosi tik bioenergetikai, astrologai, ekstrasensai. Jie kalbėjo apie tai, kad kai kurie žmonės siurbia iš kitų energiją – pabendravęs su jais jautiesi blogai. Lyg ir geras, malonus, mandagus žmogus, bet kažkodėl su juo savijauta prasta. Paskui, studijuodama psichologiją, sužinojau, kad tai – manipuliacijos, ir pasidarė įdomu, o ką su tuo daryti, kaip nepasiduoti.
– „Energijos vampyrai“ skamba gana mistiškai – labiau juos sietume su siaubo filmais, Drakula. Kaip Jūs, kaip psichologė, galite paaiškinti šį reiškinį?
– Viskas prasidėjo nuo tautosakos. Kiekviena tauta nuo senų senovės turėjo pasakojimų apie kraujasiurbius. Iš pradžių buvo vilkolakiai, paskui – vampyrai, grafas Drakula. Dabar mes turime „Saulėlydžio sagą“, „Vampyro dienoraščius“, vampyrų žudikę Bafi. Visais laikais pasakojimai apie kraujasiurbius buvo labai populiarūs. Kodėl tai skamba labai mistiškai? Nes pirmiausia tuo susidomėjo ekstrasensai, bioenergetikai, astrologai dvasinio tobulėjimo specialistai. Jie tai aiškino čakrų atsivėrimu, energijos tekėjimu arba netekėjimu, planetų išsidėstymu. Paskui tuo susidomėjo ir psichologai.
Pasirodo, kaip tautosakoje vampyrai siurbia kraują, taip energijos (psichologiniai) vampyrai manipuliacijomis siurbia mūsų emocijas, laiką, pinigus. Garsus praėjusio amžiaus psichologas Ericas Berne domėjosi žmonių santykiais bei manipuliacijų mechanizmais ir knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ aprašė visus manipuliacijų būdus. Pirmiausia jis teigia, kad bendraujant mums visiems reikia „paglostymų“. Kūdikiui reikia fizinių paglostymų, todėl mes jį liečiame, bučiuojame, žaidžiame, kutename.
Žmogui augant ir bręstant, fizinius lietimus pakeičia psichologiniai paglostymai. Tarkim, susitikę kolegą, mes pasisveikiname, paklausiame, kaip sekasi, kaip vaikai, kaip atostogos. O tuo metu, pasak E. Berne, įvyksta apsikeitimas „paglostymais“ – ne informacija. Tiesiog mes jam davėme dėmesio, jis – mums. Bioenergetikai sakytų, kad žmonės apsikeitė energija. Kartais žmogui tų „paglostymų“ būna mažai arba jis nenori duoti kitam, nori tik gauti, todėl ir užsiima įvairiomis manipuliacijomis.
– Dėl kokių priežasčių tampama energijos vampyrais, kitaip tariant, manipuliatoriais?
– Energijos mes galime pasisemti iš vidinių resursų. Arba, kad gautume iš aplinkos, pirmiausia turime kažką atiduoti: kažkam skirti meilės, dėmesio, pinigų, laiko. O kai kurie žmonės dėl auklėjimo, dėl kažkokių prigimtinių savybių, dėl to, kad vaikystėje gavo per mažai meilės arba jos gauti išmoko tokiu būdu, pradeda manipuliuoti – tokiu būdu ima iš kitų energiją. Psichologai sakytų – ima dėmesį, meilę, užuojautą, pripažinimą ir visa kita, ko jam reikia.
– Kokie žaidimai dažniausiai žaidžiami siekiant „paglostymų“?
– Dažniausia būnama auka. Tokie žmonės nuolat visiems skundžiasi blogu gyvenimu, kaip juos visi skriaudžia, kaip jiems negerai, kaip jie turi daugybę visokių ligų ir negalavimų. Jie kreipiasi ir į gydytojus, ir į psichologus, netgi į astrologus, ekstrasensus, bet jiems niekas negali padėti. Nors kai tokiems žmonėms siūlai pagalbos būdus, jie viską atmeta, nes ir pas specialistą ateina su įsitikinimu, kad niekas nepadės. Būna, kad draugė ar kaimynė vis skundžiasi savo vyru ar vaikais, bet, vos tik kažką pasiūlai, ji sako – ne, man netinka, bus negerai, man nepavyks. Tokie žmonės nori tik kitų užuojautos ir mano, kad, jei išsispręs savo problemas, užuojautos nebegaus. Tiesiog jie neranda kito būdo pasirodyti, kad yra svarbūs.
Priešingybė aukai yra despotas. Jie rėkia, kontroliuoja, žemina kitus, o tada patys pasijunta geresni, aukštesni. Jiems reikia tam tikro pripažinimo: manęs bijo, vadinasi, aš esu vertingas, parodžiau savo valdžią, priverčiau žmogų elgtis taip, kaip noriu aš, – man yra gerai.
Globėjai nori visiems padėti, būti nepakeičiami ir bando kitus žmones padaryti nuo jų priklausomus. Tokiu būdu jie pasijunta taip, lyg be jų pasaulis sugriūtų ar nustotų suktis. Klientai dažnai priklauso aukų tipui, o tarp specialistų gali būti vampyrų – vadinamųjų guru. Jų ypač daug šiek tiek mistiškose srityse, jie kalba „aukštais“, nesuprantamais terminais, bando žmones padaryti priklausomus ir taip būti pripažinti, gauti pinigų. Kol bendrauji su jais, atrodo, kad lyg ir supranti, apie ką kalbama, kokia tavo problema, tačiau išėjęs iš kabineto pajunti, kad klausimų daugiau negu atsakymų.
Kitas tipas – kritikas. Jam įtikti beveik neįmanoma. Jei ir padarai kažką labai gerai, sužinai, kad galėjai padaryti dar geriau. Jausdamasis teisus, geresnis už kitus, jis gauna energijos.
O garbintojas kitą žmogų kelia ant pjedestalo. Atrodo, kad būti garbinamam visai malonu, bet toks garbinimas nesitęsia amžinai arba garbintojas siekia vis daugiau naudos. Tarkim, garbintojas garbina garbina, džiaugiasi džiaugiasi mumis ir staiga vieną dieną nustumia nuo pjedestalo. Tada tampi labai blogas, netinkamas ir labai norisi imti teisintis, išsaugoti savo gerą vardą. Garbintojas – narciziška asmenybė, jam viskas juoda arba balta, jis ir save taip vertina: arba jaučiasi visagalis, arba labai menkas.
– Ką turėtume daryti, kad apsaugotume savo dvasinę ramybę ir harmoniją?
– Pirmiausia auka irgi tampa ne kiekvienas. Ne į kiekvieną įsisiurbia vampyrai arba bent jau ne tas pats tipas. Tačiau niekas mūsų gyvenime nevyksta šiaip sau. Jei į jūsų gyvenimą atėjo vampyras, jūs tam tikra prasme jį patys pritraukėte, nes mūsų mintys materialios. Žiūrint fiziologiškai, mūsų mintys yra mikroelektros iškrovos smegenyse, smegenų neuronų impulsai, todėl kyla tam tikros vibracijos. Galima palyginti su ežero paviršiumi: kai įmetame akmenėlį, paviršius suraibuliuoja, kai įmetame saują smėlio ar žvyro, jis suraibuliuoja daugybėje vietų. Nežinau, kokiu būdu, bet mokslininkai apskaičiavo, kad per dieną mus aplanko apie 60 tūkst. minčių. Maža to, jie apskaičiavo, kad 80 proc. minčių yra tas pats per tą patį (kodėl tas taip apie mane pasakė, kodėl jis čia taip su manimi taip elgiasi). Kadangi nuolat apie tai galvojame, vampyras pajunta mūsų mintis – juk įsivaizduokite, kokia tai energijos, emocinė banga. Tad norėdamas neįkliūti, visų pirma turi ugdyti vidinę ramybę (tam tinka įvairios meditacijos, pvz., katalikams – malda), mažinti savo puikybę, egoizmą.
Kaip sakiau, auka tampa ne kiekvienas. Dažniausiai aukos – empatiški, jautrūs, emocionalūs žmonės, kurių kūnas išduoda, ką jie jaučia ir išgyvena. Vampyrui ne visada reikia audringų reakcijų, jam užtenka to, kad mes pajuntame emociją, kad mūsų ramybė, kaip tas vanduo, suraibuliuoja. Taigi svarbiausia dirbti su savimi. Žinoma, keisti situaciją ne visada lengva, bet yra toks posakis – jei negali pakeisti situacijos, turi keisti požiūrį į ją. Nei viena, nei kita nėra labai lengva, bet veiksminga. Netgi galima sakyti, kad vampyras į mūsų gyvenimą ateina mūsų patobulinti, kad mes paskui būtume laimingesni. Už tai mes galėtume būti net dėkingi, nes jis neišprovokuoja nieko, ko mes neturime. Įsivaizduokite, kad organizme yra pūlinukas (galbūt mes apie jį nežinome, gal nenorime žinoti). Paskui kažkas atsitinka, ir tas pūlinukas iškyla į paviršių. Tada mes galime arba keikti likimą, arba paprasčiausiai gydytis ir gyventi sveikiau negu iki tol.
Todėl ir klientams visada pirmiausia siūlau keisti požiūrį į situaciją. Ugdytis vidinę ramybę ne dienos, savaitės ir net ne mėnesio darbas, bet kai po truputėlį susitvarkai su savimi, neišvengiamai susitvarko ir pasaulis. Energetikai sakytų, kad skleidžiame kitas vibracijas, psichologai – kad mūsų pasąmonė truputėlį kitaip reaguoja. Mums kartais atrodo, kad naudos iš to gauna tik vampyras, bet tai naudinga ir aukai. Susidėję su blogiuku, mes ir sau, ir kitiems atrodome geresni. Kalbant liaudiškai – atitiko kirvis kotą, t. y. sutinkame žmones, kokių tą sekundę nusipelnėme, kokie mums reikalingi, kokie mus verčia tobulėti.
Santykiai su kitais yra veidrodis, atspindintis mūsų pačių savybes. Juk mus labiausiai erzina tos kitų žmonių savybės, kokių turime patys. Sakykim, jei esame labai egoistiški, mus labai erzina, pykdo bent menkiausia kito žmogaus egoizmo apraiška. Jei esame labai pavydūs, galvojame, kad visi mums pavydi. Taip pat santykiai gali parodyti mūsų įsitikinimus apie santykius arba apie mus pačius: „visi vyrai kiaulės“, „visos jo tokios“, „pasaulis yra nesaugi vieta“, „aš esu menkas ir nereikšmingas“, „galiu būti reikšmingas tik tada, kai mane kažkas globoja“ ir t. t. Įsitikinimų būna įvairiausių, jie nėra nei geri, nei blogi, tiesiog jie arba efektyvūs, arba neefektyvūs, arba mums padeda, arba trukdo.
Taip pat mūsų santykiai gali atspindėti, kokius įsitikinimus apie santykius turime sugriauti. Pavyzdžiui, idealizuojame santykius, galvojame, kad su mumis visi turi elgtis tik gerai. Tada neišvengiamai išgyvename ir sielvartaujame dėl kiekvieno žmogaus, kuris su mumis nelabai gerai pasielgė. Bet galbūt mūsų pasąmonė, Dievas ar likimas atsiunčia žmonių, kurie tiesiog parodo mūsų silpnąsias vietas, kad mes anksčiau ar vėliau suvoktume, jog pasaulis būna visoks, ir patys būtume laimingi. Mes turime suprasti, kad pasaulis būna ir geras, ir blogas. Žmonės būna ir geri, ir nelabai geri. Kartais jie gali atrodyti labai mieli, malonūs ir mandagūs, bet iš tikrųjų gali turėti piktų kėslų. Tik tada, kai mes tai suprantame ir priimame, galime tapti laimingesni. Tik taip galima susitvarkyti savo pasaulį. Tikrai yra visokių dalykų, bet svarbiausia išmokti juos priimti nesielvartaujant, neišgyvenant. O tai mums suteiks išminties.
– O ką manote apie manipuliacijas su savimi?
– Taip, manipuliacijos su savimi vyksta. Dar Sigmundas Freudas pastebėjo, kad labiausiai mes nenorime matyti savų problemų ir įvairiais būdais bandome to išvengti. Jis sakė, kad žmogaus gynyba gali būti brandi (pvz., humoras) ir nebrandi. Manipuliacija su savimi (nebrandi gynyba) gali būti neigimas, savo ydų matymas kituose (tarkim, kodėl davatkos visur mato paleistuvystę). Gynyba būna įvairi.
O problemos pripažinimas yra pirmas žingsnis išgijimo, tobulėjimo link. Kad nereikėtų taip baisiai gintis, pirmiausia turime išmokti priimti save: taip, aš irgi netobulas, turiu pykčio, baimių, prisirišimų, priklausomybių. Tada suvokti, kad yra taip, kaip yra, nesmerkti savęs ir galvoti, ar likti su savo problema, ar taisytis ir žengti pirmyn.
– Kad manipuliacijų nebereikėtų?
– Manau, kad manipuliacijos atsiranda, kai bijome pažvelgti į save, bėgame nuo savęs.
