Graži šypsena yra ne tik puikios sveikatos požymis, bet ir sėkmės garantas. Tačiau ta sėkmė tokiu atveju labai jau brangiai kainuoja, nes niekas nesuteikia mums tiek kančių kiek dantys. Ir ypač protiniai.
Protiniai dantys – „aštuntukai“, kaip juos vadina odontologai, – tai dideli krūminiai dantys, paskutiniai krūminių dantų eilėje. Prasikala jie dažniausiai sulaukus tik 18–25 metų, tačiau gali ir visiškai nepasirodyti – niekada gyvenime.
Pažink savo priešą
Visa esmė ta, kad „aštuntukai“, skirtingai nei kiti dantys, neturi tokių palankių sąlygų prasikalti, nes daro tai, kai visi likusieji dantys jau būna suformavę eilę. Jiems tiesiog nebelieka vietos.
O vietos stygių žandikaulyje lengvai paaiškina... evoliucija. Jos eigoje žmonių maistas darėsi vis minkštesnis, dantims tenkantis krūvis vis mažėjo, tad žandikaulis vis trumpėjo. Taip, palyginti su protėviais, mūsų žandikauliai yra 10–12 mm mažesni. Dantų kiekis gi liko toks pat.
Protinių dantų atsiradimą komplikuoja ir faktas, kad jie neturi pirmtakų – t. y. pieninių dantų, kurie būtų paruošę kelią nuolatiniams dantims. Be to, nugyvenus 18–20 metų, žandikaulio kaulas jau būna gana tvirtas.
Taigi įveikę įvairias kliūtis, protiniai dantys dažnai išdygsta išsikraipę į įvairias puses – tai vadinama distopija. Kai dantys apskritai „įstringa“ žandikaulyje ir neprasikala pro dantenas, jie vadinami retinuotais, o kai tiesiog vėluoja prasikalti, šis procesas vadinamas retencija. Pastaroji pastebima 25 procentams visų žmonių.
Be sunkumų – niekaip
Tarsi vėlyvo dantų kalimosi būtų negana, protinių dantų dygimą labai dažnai dar lydi ir visokios komplikacijos.
Aplinkinių audinių uždegimas. Tai viena labiausiai paplitusių patologijų. Augimo procese protinių dantų gūbriai lieka pridengti gleivinės – taip susidaro vadinamasis gobtuvas. Jis nuolat traumuojamas, o burnos ertmėje neišvengiamai gausu mikrobų, tad anksčiau ar vėliau prasideda uždegimas.
Po „gobtuvu“ patenka maisto likučiai, išvalyti juos dantų šepetėliu nepavyksta, ir jie tampa puikia mitybos terpe mikroflorai. Tada prasideda pūlingas uždegimas, kuris jau klasifikuojamas kaip tikra liga – perikoronaritas.
Pagrindiniai jos simptomai yra vis intensyvėjantis skausmas, galintis apimti smilkinį, ausį, paaštrėti ryjant ar tiesiog prasižiojant, nes uždegimas apima ir raumenis bei limfmazgius. Nieko nuostabaus, kad visas likęs organizmas irgi sureaguoja: gali prasidėti karščiavimas, bendras negalavimas, kamuoti galvos skausmai. Neišdygusį protinį dantį dengianti gleivinė būna skausminga, iš po jos gali skverbtis pūliai. Taigi bet kurie anksčiau minėti simptomai, vos jiems pasireiškus, reikalauja skubaus chirurgo odontologo įsikišimo, nes uždegimas gali persimesti į kaulo audinius. O kol sulauksite vizito pas gydytoją, būtina išgerti vaistų nuo skausmo ir skalauti burną druskos ir sodos tirpalu (po šaukštelį vienos ir kitos stiklinei kambario temperatūros vandens).
Prasidėjusio uždegimo jokiu būdu negalima savarankiškai gydyti šildomaisiais kompresais – nuo jų procesas tik dar labiau paūmės, taip pat ant paburkusios gleivinės dėti skausmą malšinančių tablečių (skausmas neatlėgs, tik užsidirbsite opą).
Perikoronarito gydymas – ne iš maloniųjų. Pirmiausia dėl to, kad būtina išoperuoti gleivinės „gobtuvą“. Taip pat specialistas gali skirti gydymą nuo uždegimo ir vaistų nuo skausmo. O jeigu uždegimas kartosis, nieko nepadarysi – probleminį dantį teks ištraukti.
Ėduonis. Jis atsiranda dėl to, kad protiniai dantys dažnai būna sunkiai pasiekiami ir net kruopšti kasdienė burnos higiena nepadeda pašalinti mikrobų apnašų. Net ir tuomet, kai protiniai dantys sėkmingai išdygsta, jie dažnai būna jau pažeistu emaliu.
Kadangi protiniai dantys būna labai artimi kitiems krūminiams dantims, ėduonis gali pažeisti ir juos. Laiku neišgydytas ėduonis gali virsti danties nervo uždegimu – pulpitu.
Ankšta kaimynystė. Nereti atvejai, kai protinis dantis ima remtis į šalia esantį. Toks „susistumdymas“ sukelia neaiškius simptomus, kuriuos paprastai labai sunku nupasakoti gydytojui: kamuoja neaiškūs periodiški arba nuolatiniai skausmai, radijuojantys į smilkinį, ausį ar apatinį žandikaulį, diskomforto pojūtis.
Tačiau gali būti ir blogiau: stumdami savo kaimynus, protiniai dantys gali pakeisti sąkandį (dažniausiai priekinių dantų). Tokios būklės diagnostikai būtina padaryti rentgeno nuotrauką.
Trišakio nervo uždegimas. Tai taip pat galima komplikacija dygstant protiniams dantims. Be to, labai skausminga – stiprūs skausmai gali apimti net visą galvos pusę.
Žandikaulio cista. Jos kaltininkais irgi būna protiniai dantys. Kartais šis negalavimas būna visai be simptomų ir pastebimas atsitiktinai – pavyzdžiui, padarius gretimų dantų rentgeno nuotrauką.
Deja, cistos yra linkusios augti, nes jose kaupiasi skystis. Didėjanti cista spaudžia kaulą, ir tas pamažėle irsta.
Dar cistos gali supūliuoti – tokiu atveju prasideda labai rimtas uždegimas.
Skruosto traumos. Netaisyklingai išaugę protiniai dantys kramtant maistą gali nuolat traumuoti skruostų gleivinę – ir taip smarkiai, kad joje gali atsiverti trauminės opos. Tada savo juodą darbą ima dirbti mikrobai, tad tokias opeles labai sunku užgydyti, o užgijus susiformuoja randinis audinys, kuris ir vėl traumuojamas.
Nuolatinės gleivinės traumos yra nepaprastai pavojingos – tokiomis aplinkybėmis neretai pradeda formuotis įvairūs dariniai.
Tai vis dėlto rauti?
Tarp užsienio odontologų jau seniai vyrauja nuomonė, kad laikyti burnoje protinius dantis nėra jokios prasmės – jie nereikalingi, o jų keliama rizika pernelyg didelė. Tačiau vyraujanti nuomonė tokia, kad traukti derėtų ėduonies arba jo komplikacijų pažeistus dantis, ir tai tik tuomet, kai neįmanomas veiksmingas gydymas.
Taip pat šalinami dantys, kurių šaknų sandara neleidžia jų kokybiškai užplombuoti.
Būtina išrauti iš dalies prasikalusius protinius dantis, jeigu jie sukelia pasikartojančius minkštųjų audinių uždegimus – perikoronaritą.
Būna atvejų, kai protiniai dantys pradeda augti, tačiau taip ir neprasikala. Jie gali sukelti neurologinius veido skausmus, pažeisti gretimų dantų šaknis, deformuoti juos. Išeitis iš tokios situacijos, suprantama, irgi tik viena – probleminio danties pašalinimas. Tą patį galima pasakyti ir apie kreivus protinius dantis, kramtant žeidžiančius gleivinę.
Ir tai dar ne viskas
Deja, ir protinių dantų chirurginis pašalimas gali tapti pakankamai traumuojančia procedūra, todėl pooperacinės komplikacijos nėra retenybė.
Išrovus protinį dantį, žaizdelė ne visada užgyja greitai. O kuo lėčiau ji gyja, tuo didesnė būna alveolito – duobutės žandikaulyje, kurioje augo dantis, – uždegimo rizika.
Paprastai tuščią likusią duobutę užpildo kraujo krešulys, apsaugantis ją nuo mikrobų ir padedantis žaizdelei greičiau užsitraukti. Tačiau jeigu krešulys nesusidaro arba pasišalina, duobutė išsausėja, tad tenka vėl įsikišti chirurgui – būtina duobutę išvalyti ir apdoroti kaulines jos sieneles, uždėti vaistų nuo uždegimo. Po pakartotinės operacijos tenka laikytis specialių higienos rekomendacijų.
Daugelis pacientų, netekusių protinių dantų, padaro lemtingą klaidą – iškart po danties rovimo pradeda intensyviai skalauti burną ir taip sukelia alveolitą. Tą daryti kategoriškai draudžiama!
Kai kuriais atvejais pašalinus dantį apatiniame žandikaulyje gali užtirpti lūpa, smakras, liežuvis – ir ne trumpam, o kelioms dienoms. Jeigu jautrumas negrįžta ir po kelių dienų, tenka kreiptis į gydytoją. Reabilitacijos procesas užtrunka gana ilgai.
Jeigu tenka šalinti visiškai žandikaulio kaule pasislėpusį dantį, chirurgui reikia atidengti gleivinę, pašalinti dalį dantį dengiančio kaulo ir tik tuomet – patį dantį. Kartais dalimis. Paskui duobutė uždengiama specialiais preparatais, o gleivinė vėl užsiuvama.
Atminkite: kuo anksčiau pasikonsultuosite su odontologu, ką daryti su protiniais dantimis, tuo greičiau sulauksite pagalbos ir išvengsite komplikacijų. Bet kokios ligos visada lengviau išvengti nei paskui ją gydyti.
Autorė Sandra Miškinienė
