Ir jei gerai pagalvosite, visa tai reiškia, kad pademonstruoti savo turimo daikto amžių nebėra toks jau blogas dalykas. Pasvarstykite patys – viena, pademonstruojate stabilumą, kuris aplinkos eklektikos fone visada atrodys svariau. Antra, pademonstruojate išrankumą, t.y., gebėjimą išsirinkti tokius daiktus, kurie yra vertingi nepriklausomai nuo epochos užgaidų. Trečia, nedalyvaujate konsumerizmo psichozėje, ypač, jei dar pats suvokiate, kaip ji veikia, o gal net pats ją ir užkuriate... Ketvirta, akivaizdžiai pademonstruojate, kad Jums nereikia niekam nieko įrodinėti ir žmonės šneka apie Jus, o ne Jūs – apie juos...
Kiekvienas mūsų turime daiktų, kurie, plebėjų akimis, yra nusidevėję. Ypač drabužių – marškinių nusitrynusiais rankovių ar apykaklės kraštais, kelnių – apspurusiais kraštais (ne džinsų, „prep“ pižonas džinsų nenešioja). Tai drabužiai, kuriuos mes skalbiame mažiausiai 44 kartus per kalendorinius metus. Pamenate netgi madą, kai visi pasaulio dizaineriai kūrė „pasendintus“ ar suplėšytus drabužius? Kur jie šiandien, tie Jūsų įsigyti „madingai apiplėšyti“ drabužėliai? Paslėpti spintose arba jau išmesti? Kartu su sunkiai uždirbtais pinigais ir jaunyste?
O mes savo drabužius vilkime nepriklausomai nuo mados. Vilkime dažnai, ir vilkime mielai. Ir niekada nėra jokio reikalo tų apspurusių kutų nukarpyti, o marškinius mesti į šiukšlių dėžę (žinoma, nebūtina jų vilktis einant į verslo susitikimus, bet tai žino kiekvienas iš mūsų).
Kaip matosi ir šito teksto iliustracijoje, šitos kelnės yra išties gerokai panešiotos. Tačiau jos yra neabejotinai minkštesnės nei naujos kelnės, yra patogesnės nei naujo kelnės, ir, kas svarbiausia, yra artimesnės nei bet kurios kitos kelnės. Negana to, tai kelnės su istorija, kelnės, buvusios ant mūsų ir šalia mūsų įvairiausiomis aplinkybėmis ir niekada neišdavusios. Jos užfiksuotos šimtuose nuotraukų, tuzinuose atsiminimų. Jos brangios, tiesiogine ir perkeltine prasme. Mes galime iškart nusipirkti dešimt porų naujų kelnių, bet kam jų tiek daug reikia? Argi mes jas visas užsivilksime iškart? O juk vis tiek senos mieliau guli prie kūno.
Juoba kad svarbiausia visada yra asmenybė. Ir patikėkite, išlavinta „prep“ pižono akis apspurusiuose kelnių ar marškinių rankovių kraštuose išsyk pažins savą žmogų, ne naujoką. Tokį, kuriam nieko niekam niekada nereikia įrodinėti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
