Prarastoji lietuvių karta – taip pavadinau šios istorijos herojus. Ona ir Martynas nekaltina tėvų, kad neišmokė kalbėti lietuviškai ir niekada nenusivežė į gimtąjį kraštą, apie kurį tiek yra pasakoję. Gimę ir užaugę Didžiojoje Britanijoje, save jie laiko lietuviais.
Onos Marijos Paužolis abu tėvai kilę iš Biržų, o Martyno Kostkevičiaus tėvas – kaunietis. Ona nuo jaunystės buvo hipė, Martynas visada mylėjo motociklus ar dar iki šiol yra baikeris. Pora susipažino visai atsitiktinai, kaip jie abu sako, juos „suvedė likimas“. Ona tuo metu buvo ištekėjusi už anglo, tačiau dėl naujos meilės jį paliko. Lietuviško kraujo pora kartu jau dvidešimt ketveri metai, tačiau įsimylėję jaučiasi dar ir dabar. Ona užsimena, jog be Martyno jos šiandien tikriausiai gyvos nebūtų buvę. Šios nelietuviškai lietuviškos poros gyvenimo istorija jaudinanti ir išskirtinė. Kyla daug klausimų „Kaip?“, „Kodėl?“ Ona ir Martynas su malonumu sutiko Lietuvai papasakoti savo gyvenimo kelius ir klystkelius.
Galbūt šiek tiek keista, kad likimas suvedė du visiškai svetimoje šalyje užaugusius lietuvius, kurie abu nekalba gimtąja kalba. Gal galėtumėte papasakoti, kaip likimas turėjo pasidarbuoti, kad jus jūs vienas kitą surastumėt?
Martynas: Kai buvau aštuoniolikos, kartą gatvėje prie manęs priėjo gėles pardavinėjanti mergina ir sako: Aš – lietuvė! Aš nusijuokiau ir sakau: Aš irgi, ir ką? Abiems tai nuskambėjo daugiau kaip pokštas.
Ona: Kai pasakė savo vardą – Martynas Jonas Antanas Kostkevičius, supratau, kad jis nė kiek nejuokauja. Savo ausimis negalėjau patikėti. Toks sutapimas labai nustebino, nors mūsų susitikimas tuomet truko vos penkias minutes. Buvau keturiolikos ir niekada nesitikėjau, kad dar kada nors jį pamatysiu. Antrą kartą susitikome daug vėliau.
Tėvas vaikystėje yra daug pasakojęs apie Lietuvą, tačiau niekada neužsiminė, kad Jungtinėje Karalystėje yra vieta, kurioje iš tiesų egzistuoja dalelė Lietuvos. Apie šią vietą – lietuvių bendruomenės namus „Sodyba“ sužinojau iš televizijos programos, kurioje buvo pasakojama apie „Lithuanian experience weekend“ – savaitgalį, kurio metu žmonės buvo kviečiami susipažinti su lietuvių tradicijomis ir kultūra. Paklausiau tėčio apie šią nepaprastą „Sodybą“, kuri man tada atrodė kaip svajonė. Pasirodo, tėtis seniai apie ją žinojo, tik niekada nepasakojo!
Net nedvejojusi nuvykau į „Lithuanian experience weekend“ ir ten netikėtai vėl sutikau Martiną. Nuo tos dienos savo gyvenimą susiejau ne tik su „Sodyba“.
Bet buvote ištekėjusi moteris: turėjote vyrą, du vaikus. Nejaugi dėl vieno nekalto susitikimo nusprendėte išardyti savo šeimą?
Ona: Tiesą pasakius, ištekėjau tik iš reikalo – buvau nėščia. Mano vyras buvo anglas, gana nuobodus - nelabai daug bendro turėjom. Be to, giliai širdyje visada žinojau, kad savo gyvenimą susiesiu su lietuviu. Gal ir keista, bet tiesiog taip jaučiau.
Kodėl Jūsų širdyje taip įstrigo Lietuva? Juk niekada ten nesate buvusi.
Ona: Nes Lietuva unikali! Visos istorijos, kurias pasakojo tėtis, dar dabar gyvena mano vaizduotėje: kaip jis ėjo per sniego pusnis į mokyklą, o vasarą palėpėje kabindavo lašinius. Net kvapą džiovinamo šieno jaučiau. Visada bandydavau įsivaizduoti, kaip aš tam krašte esu, ir man atrodo, kad ten esu buvus…
Labai dižiuojuosi, kad esu lietuvė. Tėvai įskiepijo teisingą moralę, principus, pagarbą. Savaitgaliais ėjom į bažnyčią. Buvau daug geriau išauklėta už anglų vaikus. Tuo nepaprastai džiaugiuosi.
Visgi iki šios dienos dar neaplankėte savo mylimo krašto, šeimos. O juk tiek galimybių per penkias dašimtis metų turėjote.
Ona: Nežinau net kaip pasiteisinti. Kai tėvelis buvo gyvas, jis važiuodavo aplankyti šeimą, o aš… Gal dėl savo ligos tiek progų esu praleidus. Nuo jaunystės sergu psichikos liga, kartais tampu labai pažeidžiama, nervinga: mano nuotaika ir emocijos tampa nenuspėjamos. Tėvelis bijojo, kad nesusirgčiau kelionėje. Mes su Martynu jau kiek metų vis sakom važiuojam, bet kaip nebuvom taip nebuvom. Artimiausiu laiku tikrai reikės aplankyti.
Daugeliui atrodytų keista, kad vaikai, užaugę lietuviškoj šeimoj, nemoka gimtosios kalbos. Juk gimtoji lietuvių kalba yra mūsų tautos pamatas. Kodėl tėvai nepasirūpino jūsų išmokinti lietuviškai kalbėti?
Ona: Tėvai niekada su manim lietuviškai nekalbėjo. Jiems atrodė geriau, jeigu užaugsime angliškoj aplinkoj, greičiau integruosimės ir priimsime svetimą šalį kaip savą. Deja, čia jie padarė klaidą.
Mano tėvelis mirė prieš aštuoniuolika mėnesių, o aš kartais vis pagalvoju: Kodėl manęs neišmokei lietuviškai?... Turiu dvi dukras ir anūką, galvoju, kaip džiaugčiausi, jeigu galėčiau juos išmokyti lietuviškai kalbėti.
Martinas: Mano tėvai norėjo mus užauginti britais. Jie netgi pavardę norėjo sutrumpinti ir pakeisti į anglišką, tačiau mes, vaikai, su tuo nesutikom. Man asmeniškai mano pavardė yra brangi ir džiaugiuosi, kad jos niekas nepakeitė. Ir čia jau ne mano bėdos, kad daugelis anglų nesugeba jos ištarti.
Lankiau kažkada lietuvių kalbos kursus. Jaunas buvau, daugiau dėl linksmumo ten ėjau, nei tam, kad išmokčiau gerai kalbėti. Kelis žodžius ir sakinius moku pasakyti, bet kalbėti taip ir neišmokau (šypsosi).
Papasakokite apie pasikeitusį jūsų šeimos gyvenimą. Kaip dukros reagavo į naują tėtį?
Ona: Puikiai! Mano dukros myli Martyną ir jį laiko savo tėčiu. Netgi savo pavardes pasikeitė į Martyno. Aš labai džiaugiuosi, kad jis atsirado mano gyvenime.
Kaip jau minėjau, sergu reta liga, tad su manimi nelengva gyventi. Man užeina priepuolis ir aš galiu pasielgti nenuspėjamai: išleisti visus pinigus, save susižaloti ir pan. Jeigu ne Martynas, tikriausiai šiandien manęs nebūtų. Kiek kartų jis yra mane radęs kraujo klane, persivalgiusią tablečių...
Po tėčio mirties ilgai negalėjau atsigauti. Patyriau nervinį išsekimą ir labai stipriai palūžau. Neįmanoma paaiškinti, kaip jaučiausi ir ką tuo metu dariau. Tiesiog neprisimenu. Mėnesio po tėvelio mirties neprisimenu visiškai, jo tarsi nebuvo. Tai buvo pats sunkiausias mano gyvenimo tarpsnis.
Martynai, kaip jūs sugebėjote suvaldyti Onos ligą? Kaip reaguodavote, kai grįžęs namo rasdavote Oną gulinčią kraujo klane arba sužinojęs, kad vėjais paleido visą šeimos biudžetą?
Martynas: Normaliai, jau buvau pripratęs tikėtis visko. Kaip sakoma, kai myli, bėda tampa nebesvarbi. Aš tiesiog stengiuosi užtikrinti, kad ji sveikai valgo, laiku ir tvarkingom dozėm išgeria vaistus. Kaip matote, per dvidešimt ketverius metus kangtrybės užteko.
Kas jus vis dar sieja su Lietuva?
Ona: Gyvename netoliese lietuvių namų „Sodyba“, tad čia atvažiuojama beveik kiekvieną dieną, praleidžiame daug laiko. Ir man priklauso dalelė šios sodybos, tėtis buvo vienas iš bendruomenės narių įkūrėjų. Tuomet po antrojo pasaulinio karo visi po šiek tiek pinigėlių sumetė ir nupirko lietuvių sodybą. Čia mano antri namai. Metus netgi esu „Sodybos“ virtuvėje dirbusi.
Martynas penkerius metus dirbo lietuviško laikraščio išeiviams „Europos lietuvis“ spaustivininku. Tad irgi prisidėjo prie lietuvybės palaikymo. Nors ir nelabai suprato, apie ką buvo rašoma jo spauzdintuose laikraščiuose (Šypsosi).
Labai mėgstu gaminti lietuvišką maistą: kugelį, vėdarus, bulvinius blynus. Mmmm, neapsakomai mėgstam cepelinus! Meilę lietuviškam maistui įskiepijo tėveliai, nes namuose labai dažnai garuodavo lietuviški valgiai.
Be to, Biržuose dar liko mano šeima, kurią labai norėtume aplankyti. Su šia šalimi susiję daug gražių dalykų mūsų gyvenime – visgi mes abu lietuviško kraujo, nors ir atplėšti nuo gimtosios žemės. Tikiu, kad vieną dieną į Lietuvą tikrai nuvažiuosime.
Teksto autorė Ieva Paškevičiūtė.
