Šia proga socialiniame tinkle „Instagram“ C. Spenceris pasidalijo vaikystės nuotrauka, kuriame jis įamžintas su seserimi princese Diana. Šis kadras buvo užfiksuotas dar 1968-aisiais.
Nuotraukoje brolis ir sesuo matyti vilkintys mokyklines raudonas uniformas. Pasak princesės Dianos brolio, nuotrauka daryta svarbią dieną, kai jam buvo vos 4-eri.
„Mano pirmoji diena mokykloje, 1968 m. rugsėjis: tėvas padarė šią mano ir mano sesers Dianos nuotrauką prieš pat nuveždamas mus į Silfildą, tikrai gražią pradinę mokyklą King's Lynn, Norfolke.
Mokyklos direktorė buvo ponia Jean Lowe, šilta ir rūpestinga moteris, mylinti savo berniukus ir mergaites. Ten mokiausi iki 1972 m., kai išvykau į vietą, kurią savo memuaruose vadinu „labai privačia mokykla“, – rašė jis.
Išgyveno siaubą mokykloje
Jis turėjo omenyje Maidwell Hall – internatinę mokyklą, kurioje mokėsi nuo 8 iki 13 metų. Knygoje „Labai privati mokykla“ istorikas prisipažįsta apie vaikystėje patirtas traumas ir pirmą kartą atskleidžia, kad šioje mokykloje patyrė fizinį, žodinį ir seksualinį smurtą.
Naujuose memuaruose C. Spenceris sugrįžta prie sukrečiančių penkerių metų, praleistų elitinėje Anglijos kaime esančioje įstaigoje, kurioje mokiniai susidūrė su sunkumais.
„Visada jaučiau, kad susidorojau su šiuo savo gyvenimo skyriumi ir jį užmiršau. Tačiau pokalbiai su bendraklasiais ir jų išgyvenimai mane labai sujaudino. Mane labai sukrėsdavo tai, kuo jie dalijosi. Ir tai buvo sunkiausia“, – sakė C. Spenceris.
Nors vaikystėje jis buvo itin artimas su Diana, vyras sako, kad nei ji, nei kitos jo seserys nežinojo, ką jis patyrė Maidvelo koridoriuose.
„Neprisimenu, kad kada nors iš tikrųjų būtume aptarę tai, ką išgyvenome. Manau, kad ji mokėsi labai švelnioje vietoje, – sako jis apie Dianos internatinės mokyklos metus. – Mes susitikdavome per mokyklines atostogas ir neprisimenu, kad kada nors apie tai su ja kalbėjomės.“
Kai prieš 18 mėnesių jis pagaliau papasakojo vyresnėms seserims Sarai ir Džeinei, jos, pasak vyro, buvo priblokštos ir pasibaisėjusios.
Popieriaus lape užrašęs savo prisiminimus, C. Spenceris nerimauja, kad pasidalijęs savo istorija kai kas jo atvirumą įvertins kaip maldavimą pasigailėti tų, kurie gimė turtingi ir privilegijuoti.
„Labiausiai bijau, kad žmonės gali pamanyti: „Vargšai maži turtingi berniukai. Dėl ko jie turi skųstis?“ Tai ne dėl turtų. Kalbama apie pažeidžiamumą kaip bet kurios socialinės klasės vaikams. Labiausiai tikiuosi, kad tai tikrai padės žmonėms“, – sakė jis žurnalui PEOPLE.
