Kelias sudėtas iš baltų kaimelių, tuščių gatvių ir spengiančios tylos. Namų langinės užvertos, tik saulė ištikimai svilina žemę. Kelias dovanoja dovanas, nes kuo toliau, tuo randi ant medžių figas didesnes. Linksta figmedžių šakos, neišlaikydamos vaisių, jų prikritę ant žemės. Rink tiek, kiek širdis geidžia! Žmonės iš savo sodų neša delnuose figas, vynuoges, abrikosus, persikus... Kiekvieną dieną kelias nustebina vis nauja dovana.
Portugalai mėgsta švęsti. Į kalendorių retai akį užmetantiems piligrimams apie savaitgalius praneša iš kurs sklindanti muzika. Bet kuriame kaimelyje savaitgalio taisyklė – fiesta. Ne retai – sardinijų balius. Kas dieną čia vis kita kulinarinė tema. Tokioms šventėms visus valgius savivaldybė teikia nemokamai, gyventojai susimoka tik už gėrimus.
Tarp Lisabonos ir Porto piligrimų namų nedaug, tarp jų maždaug 15-30 km atstumai, o nakvynė kainuoja apytiksliai 10 Eur. Ten, kur piligrimų namų nėra, piligrimais rūpinasi gaisrininkai už aukas. Gaisrininkai leidžia piligrimams nusiprausti, parūina čiužinį ir vandens.
Pakeliui į Portą užklupo dosnūs lietūs. Be properšos, be poilsio, vanduo kelias dienas čiurkšlėmis liejosi iš dangaus. Nepaisant lietaus, Porto panorama nuo dviaukščio tilto, kuriuo piligrimaiįeina į miestą, buvo tokia įspūdinga, kad atvipo žandikaulis. Vienoje upės pusėje – į kalvą kylantis dailus senamiestis, kitoje – portveino rūsiai, kuriuose galima apžiūrėti amato ekspozicijas, degustuoti ar nusipirkti portveino ir vakarais pasiklausyti fado – melodingos portugalų dainos apie nelaimingą meilę.
Duero upe kursuoja laiveliai, kuriais turistai už 10 Eur gali pasiplaukioti po šešiais tiltais, iš tolo apžiūrėdami istorines miesto įžymybes.
