Jeigu tikite 13-os dienos penktadienio prakeiksmu, bijote juodų katinų ir magiškų skaičių, turbūt norėsite sužinoti, kodėl taip komplikuojate sau gyvenimą.
Žmonės visada buvo nepaprastai prietaringi. Šios mūsų savybės šaknys greičiausiai glūdi ten pat, iš kur kyla tikėjimas pabaisomis ir vaiduokliais. Tai yra, jeigu mūsų smegenys negali ko nors paaiškinti, mes tą paaiškinimą išsigalvojame.
Tačiau 2010 metais atlikto mokslinio tyrimo rezultatai parodė, kad prietarai iš tiesų kartais veikia – pasireiškia toji visiems žinoma „mistinė“ jėga, vadinama tikėjimo galia.
O štai ir keli pavyzdžiai, kaip ji veikia.
Niekas nežino, kada tiksliai pradėta tikėti, kad naujokams – lošiant kortomis, sportuojant, ar užsiimant bet kokia kita veikla – sekasi. Tačiau kiekvieno mūsų patirtis leidžia manyti, kad pradedančiuosius iš tiesų lydi sėkmė.
Bet mokslininkai šį tariamą fenomeną aiškina labai paprastai: naujokams sekasi, nes jie nejaučia tokio spaudimo laimėti. Stresas, jaudulys, troškimas pasiekti gerą rezultatą dažniausiai sutrukdo tą padaryti.
Jie turi ir dar vieną paaiškinimą. Gali būti, kad šį prietarą „pagimdė“ azartinių lošimų, kurių rezultatas paremtas atsitiktinumu, tokia pat atsitiktinė statistika.
Kita vertus, gali būti, kad tikėjimas pradedančiojo sėkme, kaip ir daugybė kitų prietarų, tėra psichologinis reiškinys, kai esame labiau linkę įsiminti tuos įvykius, kurie geriausiai atitinka mūsų pasaulėžiūrą. Paprasčiau sakant, jeigu tikime, kad mums pasiseks, nes niekada anksčiau nesame kažko darę, užtikrintai įsiminsime visus tuos kartus, kai prietaras pasitvirtino, ir, lyg niekur nieko, pamiršime visus kartus, kai patyrėme nesėkmę.
Nevaikščiokite po kopėčiomis!
Mūsų kraštuose gal mažai paplitęs, tačiau vis tiek gerai žinomas patarimas, esą negalima praeiti po kopėčiomis, iš tiesų yra labai praktiškas. Juk kas norėtų būti atsakingas netyčia tas kopėčias užkliudęs ir nuvertęs ant jų stovintį žmogų?
Tačiau yra ir sudėtingesnė šį prietarą paaiškinanti teorija, teigianti, kad jis galėjo kilti iš... krikščionių tikėjimo Šventąja Trejybe. Kadangi į sieną atremtos kopėčios sudaro trikampį, peržengti jo ribas prilygsta šventvagystei.
Pagal dar vieną populiarią versiją, kopėčių baimė gimė tamsiaisiais amžiais, nes jos priminė viduramžių kartuves.
Per kelią lakstančios juodos katės
Katės palaiko žmonėms draugiją jau tūkstančius metų, tad nenuostabu, kad joms priskiriama daugybė mitologinių vaidmenų (kaip visi gerai žinome, senovės Egipte šiuos gyvūnus garbino it dievus). Iš kur atsirado prietaras, kad negalima leisti juodai katei perbėgti tau kelio, antraip laukia nelaimė? Greičiausiai iš seno tikėjimo raganomis ir jų gebėjimo pasiversti įvairiais gyviais, iš kurių mėgstamiausia neva būdavo juoda katė.
Triušio letenėlė – sėkmės garantas
Dar vienas prietaras, mums labiau žinomas iš knygų ar filmų. Tačiau daugelyje užsienio šalių jis net labai gyvybingas.
Talismanai bei amuletai – laiko patikrintas būdas atbaidyti piktąsias dvasias ir kitokį blogį (kaip, pavyzdžiui, česnakų pynė – vampyrus). Ir tas kryželis jums ant kaklo taip pat nėra vien tik papuošalas, net jei apie tikrąją jo reikšmę nebesusimąstote.
O dėl triušio letenėlių, tai šis neva sėkmę nešantis talismanas veikiausiai yra toks senas, jog mena dar keltų genčių laikus. Nors yra manančiųjų, kad jį sureikšmino susimaišiusios afrikiečių, Amerikos indėnų ir europiečių magiškų apeigų tradicijos.
Bėda po vieną nevaikšto
Dar vienas to paties psichologinio reiškinio, kai išsipildo tai, ką įsikalame sau į galvą, pavyzdys. Nutinka gyvenime pora blogų dalykų iš eilės, ir mes jau laukiame trečiojo. Galima tai vadinti lietuvišku pesimizmu, galime – žmogiškąja prigimtimi, bet geriausia tiesiog prietaru, nes jokio mokslinio pagrindo jam nėra.
Sudaužytas veidrodis neša nesėkmes
Anot folkloro, sudaužęs veidrodį, žmogus pasmerkia save septyneriems nesėkmių metams. Tiesa, kai kuriose kultūrose metų skaičius skiriasi, tačiau prakeiksmo esmė išlieka ta pati.
Mokslininkai mano, kad šis prietaras gimė iš tikėjimo, kad veidrodžiai ne tik atspindi mūsų atvaizdą, bet ir kaskart pasiglemžia dalelę mūsų sielos. Iš čia ir gana plačiai paplitęs paprotys kam nors mirus namuose uždangstyti visus veidrodžius – kad juose neliktų įkalinta velionio siela.
Sunkiau paaiškinti, kodėl, sudaužius veidrodį, nesisekti turėtų septynerius metus – skaičius septyni, kaip ir skaičius trys, paprastai laikomas laimingu.
Šiaip ar taip, kadangi nesėkmių ruožas gyvenime būtų labai ilgas, buvo sugalvotos ir priemonės, kaip nuo jo apsisaugoti. Pavyzdžiui, sudaužius veidrodį, jo šuke paliesti antkapį kapinėse arba sutrinti visas šukes į dulkes.
Trys šešetai
Pamačius tris šešetus iš eilės daugeliui mūsų šiurpas perbėga nugara. Juk tai ne šiaip koks pramanas – jis aprašytas pačioje Biblijoje. 666, Apreiškimo Jonui knygoje įvardytas kaip „Žvėries skaičius“, taip pat vadinamas Šėtono žyme ir pasaulio pabaigos ženklu.
Viso pasaulio antropologai dar ir šiandien darbuojasi, norėdami išsiaiškinti, kaip ir kodėl būtent šis skaičius atsirado Biblijoje. Bet kai kurie jų spėja, kad Apreiškimo knygos autorius tiesiog stengėsi perduoti Senovės Romoje persekiotiems krikščionims užkoduotą informaciją, ir visi joje paminėti skaičiai yra konkrečių to meto įvykių ar asmenų šifras. Taigi trys šešetai iš eilės veikiausiai yra skaitmeninis atitikmuo hebrajų abėcėlės raidžių, žyminčių I a. valdžiusio Romos imperatoriaus Nerono vardą.
Kam reikia belsti į medį
Frazė „Pabelsk į medį!“ yra savotiškas žodinis talismanas (tarp kitko, egzistuojantis daugybėje pasaulio kalbų), turintis apsaugoti nuo bėdos ar nesėkmės tuos, kas drįsta erzinti likimą. Pavyzdžiui, netikėjimu, kad sudaužyti veidrodį – blogas ženklas.
Kodėl reikia belsti būtent į medį, tiksliai nežino niekas, bet spėjama, jog tai gali būti susiję su senaisiais mitais apie medžiuose gyvenančias gerąsias dvasias.
Be to, medis asocijuojasi su krikščionims šventu kryžiaus simboliu.
Sukryžiuoti pirštai – laimei
Sukryžiuoti pirštus, kad sektųsi, – gestas, kurio ištakos dar ankstyvojoje krikščionybėje.
Taip pat sakoma, kad anksčiau du žmonės vienu metu sukryžiuodavo pirštus, kad vieno iš jų noras išsipildytų (bet koks ženklas, susijęs su kryžiaus forma, manyta, neša sėkmę). Tačiau ilgainiui tai virto savarankiško naudojimo gestu – dabar sukryžiuoti pirštus viliantis, kad mūsų norai ar planai išsipildytų, galime ir be draugo pagalbos.
Skėčiams namuose ne vieta
Ir ne tik dėl to, kad galima kam nors išdurti akį. Jei tikėtume prietaru, išskleisti skėtį namuose reiškia prisišaukti nelaimę. Šio tikėjimo kilmė miglota, tad sklando visokių legendų, pradedant viena ponia, gyvenusia senovės Romos laikais, kuriai namuose išskleidus skėtį po kelių akimirkų ant jos užgriuvo namas, ir baigiant pasakojimu apie kažkurį britų princą, gavusį dovanų iš į svečius atvykusio karaliaus du skėčius ir po kelių mėnesių iškeliavusį anapilin.
Faktas tai, jog pagrįsto paaiškinimo ir šiam prietarui nėra, tad peršasi mintis, jog, kaip ir kopėčių atveju, jis sugalvotas turint vienintelį tikslą: įtikinti žmones nedaryti to, kas gali būti bent kiek pavojinga jiems ar aplinkiniams.
Penktadienis, 13-oji
Jeigu jūsų negąsdina šis savaitės dienos ir datos derinys, gali išgąsdinti žodis, kuriuo vadinami jo bijantys žmonės – frigatriskaidekafobai (arba, jei jums bus lengviau ištarti, paraskevidekatriafobai).
Šiaip ar taip penktadienio, 13-osios, prietaras dar gana naujas – jis datuojamas XIX a. pabaiga. Tačiau penktadienis jau nuo seno laikomas nelaiminga diena (ypač krikščionims, tikintiems, kad Jėzus mirė penktadienį), o tikėjimas skaičiaus 13 nelaimingumu yra dar senesnis.
Amerikiečiai medikai yra paskaičiavę, jog vien tik jų šalyje yra apie 17 milijonų žmonių, bijančių penktadienių, tenkančių 13-ai mėnesio dienai. Kaip tą paaiškinti, specialistai nelabai žino, tačiau mano, jog frigatriskaidekafobai – pasąmoningo siekio rasti ryšį tarp simbolių ir įvykių aukos. Jeigu tokie žmonės nugirsta, kad kažkam penktadienį, 13-ąją, nutiko kažkas blogo (tegul ir kine), niekas jų neįtikins, jog tai tik atsitiktinumas.
Parengė Sergejus STONKUS
