Šį kartą moteris leidosi į „Išgyvenimo mokyklos“ organizuojamą išlikimo žygį, kuriame susipažino su išlikimo pagrindais, mokėsi įsikurti stovyklavietę, pasistatyti būstą, įkurti ugnį ir daugelį kitų išgyvenimui gamtoje reikalingų dalykų. Menininkė mielai dalinasi šviežiais įspūdžiais iš minėto kurso rekomenduodama tokias patirtis visiems, rašoma pranešime spaudai.
Trumpai papasakokite apie mokyklą – kas tai?
Tai buvusių profesinės karo tarnybos specialiosios paskirties padalinių karių įkurta veikla, jau dešimt metų rengianti įvairius išgyvenimo kursus paremtus realiomis situacijomis. Tai išties išskirtinė patirtis susipažinti su tokio aukšto lygio instruktoriais, išgirsti jų gyvenimiškų pasakojimų ir pačiam susipažinti su išlikimo pagrindais, išmokti nestandartinio mąstymo, įgyti išgyvenimo žinių ir tiesiog prisiliesti prie gamtos. Mokymai yra paremti praktika, todėl viską tenka išbandyti pačiam.
Kaip nusprendėte sudalyvauti mokyklos kurse?
Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie šią mokyklą. Artima aplinka labai rekomendavo išbandyti tai, o ir patį mokyklos įkūrėją Augustą Žukauską šiek tiek pažinojau iš kitų gamtoje susitikimų.
Šiuo metu laukinės gamtos, adrenalino, žygių man labai reikia. Jie mano stiprybė, mano įkvėpimas, mano nauja banga. Džiaugiuosi, kad mane supa žmonės, kurie parodo kelią link tokių patirčių. Esu dėkinga jiems.
Kokia ta realybė, kai atsiduri tikrose situacijose, o ne stebi per televizorių realybės šou?
Nesurežisuota, ne visada patogi, reikalaujanti budrumo, drąsos, valios, susitelkimo ir žinoma žinių, kurių mes gavome kurso metu iš puikių instruktorių. Tik kaip ir kiekviename moksle vieno karto neužtenka, reikia praktikuotis, jei nori iš tikrųjų mokėti tas žinias pritaikyti praktikoje. Tikiuosi šią vasarą dar turėti galimybių laukinės gamtos patirtims, kurios mane puikiai įkvepia kūrybai ir gyvenimui.
Kokia buvo kurso eiga?
Išgyvenimo mokyklos kursas prasidėjo ryte susodinus visus šešis dalyvius į karišką džipą ir važiuojant Varėnos kryptimi. Kur tiksliai važiuosime nežinojome. Dalyviai skirtingo pasiruošimo lygio, skirtingų profesijų. Atvykus į pirminį tašką, kažkur miškuose, trumpai buvo papasakota apie aprangą, saugumą, keliavimo taktikas ir kitus svarbius dalykus žygio metu. Tada buvo paduoti trys džiuto maišai šešiems žmonėms ir pasakyta susiskirstyti poromis, iš savų kuprinių išsiimti būtinus daiktus, kurie turi sutilpti į vieną maišą. Kadangi maišas pakabintas ant plonų virvelių, tai iškart stipriai pradėjome galvoti kiek, ko imsime ir ką paliksime, nes žygio maršrutas buvo nežinomas ir buvo galimybė pasiklysti.
Atsirinkę pagrindinius daiktus išklausėme Augusto Žukausko instrukcijos kur turime atsidurti ir buvome išlydėti į žygį. Mūsų tikslas buvo surasti stovyklavietę gavus raciją ir žinant kryptį.
Kaip sekėsi rasti stovyklavietę?
Žygis parodė kaip kiekvienas skirtingai išgirsta informaciją, ko kiekvienas skirtingai tikisi iš žygio ir atsiradus problemai, kaip skirtingai kiekvienas ją sprendžia. Žygis vietoje instruktorių minėtos pusantros valandos virto 3 valandų, nes pasiklydome. Bet kuriuo atveju buvo labai gera patirtis. Aplinkui visam gyvenimui įsimenantys vaizdai, situacijos.
Vėliau stovykloje laukė vadovai su ugnies uždegimo pamokomis, vakarienės gaminimu, būsto statymu, mazgų rišimais. Viską darėme patys.
Kaip galima užkurti ugnį?
Ugnį galima užkurti daugybe įvairiausių būdų. Pavyzdžiui kiek mažiau nei 100ml. vaitspirito sumaišyto su žemėmis dega daugiau nei 30 min. Vaitspiritą galima pakeisti kitu degiu skysčiu. Išties apima džiaugsmas trinties būdu įskėlus žariją ir daugelis kitų, kurių dar ne kartą teks mokintis jaučiu.
Ką gaminotės valgyti?
Augustas Žukauskas mums užkaitė ypatingą pušų žiedų ir mėlynių lapų arbatą ant tiesiog perskeltos malkos, kuri surišama, tam tinka net ir paprasta virvutė. Tai puikus būdas trumpai sustojus pasišildyti ar išsikepti ką nors gamtoje.
Vakarienei buvo troškinys – vištienos, bulvių, morkų, kopūstų ant laužo, kurį gaminome drauge. Po vakarienės mokinomės rišti mazgus. Atrodo paprastas, bet iš tikrųjų ne toks jau paprastas reikalas.
Kokia buvo nakvynė?
Kolegos miegojo pasistatytame būste. Aš išmiegojau prie laužo. Norėjosi šiek tiek vienatvės, gamtos ir ugnies stebėjimo. Iki pat ankstyvo ryto pabusdama prakūrenau ugnį, buvo įkvepiantis ritualas, vis pabundant tada, kada reikia.
Koks buvo rytas?
Rytas prasideda paukščių choru ir kvepiančia miško arbata.
Baigiasi “Išgyvenimo mokyklos” kursas, laukia paskutinė užduotis. Einame prie upės. Mokomės įtempti virvę per upę. Tai komandinis darbas. Mokomės dirbti ne individualiai, o kartu. Įtempus virvę instruktoriai parodo keletą būdų kaip eiti virve. Renkuosi laikymąsi iš apačios. Tai išties reikalaujantis drąsos ir ištvermės veiksmas, bet tokiose akimirkose labai ryškiai pajunti kiek rezerve laikai jėgų ir valios.
Ką duoda patirtis „Išgyvenimo mokykloje“?
Išvalo mintis. Atjungia tave nuo kasdieninių problemų, pergyvenimų. Susitelki į konkrečias užduotis, kurios tau neįprastos, dažna pirmą kartą, nuo kurių priklauso kaip pasiseks tau išlikti.
Po kiekvieno susitikimo su gamta, joje iškylančių iššūkių jaučiu kaip augu ir stiprėju, gimsta idėjos, kūrybinės mintys praplečia savo horizontus.
Kas gali dalyvauti „Išgyvenimo mokykloje“?
Visi. Rekomenduoju ypač tiems, kurie praleidžia didelę dalį savo gyvenimo ofisuose, dirba įtemptą darbą ar atvirkščiai yra menininkai. Labai sveika pasinerti į kitą pasaulį ir bent maža dalele jį pažinti.
Kam reikia mokytis išgyvenimo, kam naudinga tokia patirtis?
Visų pirma bendram pažinimui. Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Niekada nežinai į kokias situacijas tave nublokš likimas.
Visų antra, kad galėtume save ir savo šeimą bent trumpam apsaugoti, jei dingtų pavyzdžiui elektra. Užtenka vienos paros be elektros, kad suprastume kiek daug ant jos paremta mūsų kasdienybė.
Ką reikėjo turėti su savimi?
Visų pirma žingeidumą ir keletą daiktų, tokių kaip miegmaišis, kilimėlis, patikimi žygio batai ir rūbai.
Kokia nauda iš tokios patirties?
Gavau išties daug. Ir žinių, ir laukinės gamtos ramybės, ir adrenalino.
Kas įdomesnio nutiko stovykloje?
Finalinė kliūtis, kurios ilgai nepamiršiu. Juokas prisiminus dabar. Baisu tada. Pasikabinusią mane ant virvės virš upės mano virvę pradėjo supti instruktorius. Buvo tikrai iššūkis išsilaikyti. Bet iššūkiai man patinka.
