Pirmieji jos debiutą išvys kauniečiai – rugsėjo 21 d. komedijos „Pašėlusių moterų išpažintis“ premjera, paskelbsianti ir „Kitoks teatras“ naujo sezono pradžią, įvyks „Renginių oazėje“.
„Džiaugiuosi, kad nesulaukiau pastabų, kad pamiršau, kaip teatre reikia judėti, kalbėti, jausti... Tie, kas tai daro kasdieną, turbūt nė neįsivaizduoja, koks jausmas yra vaidinti po daugybės metų. Mane režisierius ir spektaklio komanda nebyliai palaiko ir tai labai svarbu. Juk esu maksimalistė. Negaliu bet kaip išeiti į sceną, nes labai myliu žiūrovus“, - pasakojo aktorė.
Premjeroje ji įkūnys vieną iš dviejų jos personažų – itin atsakingai savo darbą vertinančią valytoją. A. Baukutės partnere, spektakliui keliaujant po Lietuvą, taps aktorė Eglė Mikulionytė, kaskart ilgiau nei valandai virsianti PrimaMarija.
„Antroji džiugi žinia, išgirsta iš režisieriaus, buvo scenos partnerės pavardė. Eglę pažįstu jau daugelį metų ir tinkamesnio žmogaus PrimaMarijos vaidmeniui neįsivaizduoju“, - patikino A. Baukutė.
Aktorės karjerą teatre ji buvo privesta nutraukti 2008 – ais metais, kuomet buvo išrinkta į Seimą. Paskutinės jos vaidmuo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Patriotai“ buvo itin sėkmingas – už jį ji pelnė „Auksinį scenos kryžių“.
„Per pertrauką padariau ir tikrai svarbių darbų – pagimdžiau du vaikus. Juk nieko reikšmingiau už juos gyvenime nėra. Bet dabar vėl džiaugiuosi grįžusi į teatrą“, - patikino pašnekovė.
Komedija „Pašėlusių moterų išpažintis“ – „Kitoks teatras“ komandos kūrybos rezultatas. Dar šį mėnesį jį išvys Kauno, Šilutės ir Šakių publika, o spalį jis aplankys Mažeikius, Radviliškį, Vilnių, Marijampolę, Jurbarką ir Druskininkus.
Spektaklio pristatyme rašoma: „Jos niekada nebuvo draugės. Ir netgi pažįstamos „iš matymo“. Tai, ką mėgsta viena, kita nė iš tolo į tai nežiūrėtų. Ir kas tokias moteris galėtų vienyti? Pasodinti prie bendro stalo ir mėgautis pašėlusiomis istorijomis, audringais barniais ir… dar kai kuo?
Scenos PrimaMarija ruošiasi svarbiausiam savo gyvenimo vaidmeniui. Susikaupimas, neregėti pratimai, užsidegimas ir nerimas… Atsakingą repeticiją nutraukia valytoja, kuriai būtina įsitikinti, kad teatro grindys – švarios ir pastate nieko neliko. Mėginimas užrakinti kūrybos mekos duris baigiasi stulbinančiai – tokių istorijos vingių bei posūkių nesitikės net akiliausi žiūrovai.
Kai uždanga po spektaklio nusileidžia, pakyla kita. Ir prasideda tikrasis gyvenimas. Toks, į kurį visada norisi žvilgtelti bent akies krašteliu. Ir tai, ką pamatai, verta kiekvienos akimirkos“.
