„Šiandien buvo mano sūnaus gimtadienis, – portalui „The Guardian“ papasakojo ukrainietė Natalija Slyusar, šiuo metu besislepianti karo siaubiamame Charkove. Jos istorija yra šių dienų ukrainiečių kasdienybė.
„Jam sukako 16. Jis, kaip ir bet kuris vaikas, norėjo vakarėlio su draugais ir savo mėgstamo šokoladinio pyrago iš vietinės kepyklos. Tačiau praėjusią naktį, kaip ir ankstesnes, jis miegojo ant grindų vonioje, nes čia saugiausia vieta mūsų bute – ir tikrai patogiau nei tamsus mūsų daugiabučio rūsys ar metro laiptai. Mano diena prasidėjo 7 val. ryto.
Tai buvo pirma diena iš paskutiniųjų penkių, kai galėjau užmigti ir pabudau ne nuo sprogimo garsų, o kaip visi normalūs žmonės šioje planetoje. Sūnui dar miegant bandžiau susisiekti su savo pagyvenusiais sergančiais tėvais, gyvenančiais rusų užpuolikų okupuotame priemiestyje. Dėl sugadintos elektros pastotės jau penkias dienas ten nėra elektros, prastas mobilusis ryšys. Parduotuvės ir vaistinės nedirba. Dėl nuolatinio šaudymo Charkovo žiede beveik neįmanoma iš ten pabėgti be rizikos susižeisti.
Jau dabar yra patikros punktų, iš kurių Rusijos kariai vietinius išleidžia tik Belgrado kryptimi – į pasienio miestelį, kuriame Rusijos propagandinės televizijos kameros laukia „išgelbėtų“ ukrainiečių pabėgėlių filmavimo. Tikėjausi, kad po to, kai Ukrainos kariuomenei ir savisaugos pajėgoms pavyks atremti Charkovo puolimą, mano tėvai galės prisijungti prie giminaičių saugesnėje regiono zonoje.
Bet jie negali. Ginkluoti „išvaduotojai“ vis dar čia, nors jau visiškai aišku, kad viskas, iš ko jie gali išvaduoti ukrainiečius, yra normalus ir patogus gyvenimas mūsų šalyje, kokį turėjome anksčiau. Įsitikinusi, kad mama jaučiasi geriau, o sprogimų dar nebuvo, nusprendžiau ištesėti sūnui duotą pažadą – iškepti šokoladinį pyragą. Paėmėme keturis kiaušinius, miltus, cukrų ir pradėjome maišyti pagal receptą iš interneto. Pyragas jau buvo orkaitėje, kai vyras sušuko: „Slėpkis! Oro antskrydžio sirena! Lėktuvai skrenda iš Belgrado! Greitai išjunk elektros prietaisus!“
Griebėme telefonus ir pabėgome. Sprogimai nugriaudėjo mūsų naujuose namuose, kieme, automobilių stovėjimo aikštelėje. Tikrai sunku apipasakoti, kiek tai truko, tikriausiai neilgai. Bet kol viskas baigėsi ir grįžome namo, purus pyragas virto baisu plokščiu, sausu rudu blynu. Atsisėdau ant kėdės ir pirmą kartą pradėjau verkti. Mano vyras bandė mane guosti, įtardamas, kad aš išsigandau.
„Aš nebijau, ne! Aš tiesiog norėjau savo vaikui iškepti gimtadienio tortą šio pragaro viduryje! Aš negaliu jam iškepti pyrago, žinai, aš negaliu to padaryti! Kaip po velnių tai galėjo atsitikti? Kodėl mano sūnus negali turėti savo normalaus 16-ojo gimtadienio?“
Paprastai ašaros man visai netinka: aš esu daug kietesnis, nei emocingas žmogus. Bet šiandien aš pasidaviau. Kol vyras ėjo apžiūrėti automobilio, galvojau, kaip ir kur galėčiau gauti šokoladinio pyrago. Juk žvakės turėjo degti. Apkabinau savo sūnų: „Brangusis, žinai, aš nenorėjau tau tokio gimtadienio. Tortas sugadintas. Aš atsiprašau.“ „Aš viską suprantu, mama, viskas gerai“, - sakė jis.
„Nupirksime vieną, kai viskas baigsis. Aš tapsiu advokatu ir paduosiu juos į teismą Hagoje, pamatysite. Viskas gerai, tikrai.“
Tuo metu žmonės visame Charkove skelbė nerimą keliančius vaizdo įrašus apie sprogimus mūsų ir kitose miesto dalyse: išdaužytų langų stiklas formavo tarsi didžiules bombas ant šaligatvio. Mano vyras atėjo su naujienomis ir pasakė, kad turėsime nuimti duris nuo baldų, kad uždengtume langus ir apsisaugotume nuo skraidančių stiklų. Savo buto remontą baigėme tik pernai, bet žinojau, kad turiu susiimti. „Susiimk. Mums reikia plano B“, – pasakiau sau, išimdama likusį sviestą ir kakavą. „Nėra tokio Rusijos karo laivo, kuris galėtų sutrukdyti man, ukrainietei, pagaminti gimtadienio tortą savo vaikui. Taigi būkite tikri – mes tikrai laimėsime.“
