Įspūdingos išvaizdos atleto Andrejaus Zadneprovskio gyvenimas keičiasi iš esmės: penkiakovininkas traukiasi iš didžiojo sporto, tačiau neketina tapti namisėda. Septynių mėnesių dukrelę Adrianą kartu su žmona Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene auginantis Andrejus suka į politiką.
Vyras, garsėjantis santūriu ir tvirtu charakteriu, Lietuvai padovanojo du olimpinius medalius ir gausybę kitų laimėjimų. Tačiau džentelmeniškos kovos gali vykti ne tik sporte. Andrejus įsitikinęs, kad politinėje interesų klampynėje bus naudingas tvirtas sportininko stuburas.
Gražiausi metai – sportui
Tai, kad aukščiausio lygio sportininkas baigia profesionalo karjerą, nėra maloni naujiena ne tik sporto aistruoliams, bet ir pačiam Andrejui. Jo atveju treniruotes tenka palikti dėl rimtos traumos, tačiau puikaus sudėjimo vyras neketina nuleisti galvos.
„Gamtos neapgausi. Esu tik 36 metų, tačiau jau išlenda senų traumų. Didžiausia jų – kelio sąnario problema. Nesiryžau atlikti būtinos operacijos“, – paaiškina Andrejus ir tuoj pat priduria, kad iš ilgamečio sporto liks neišdildomų atsiminimų. „Didysis sportas sveikatos neprideda, nors būtent su juo susiję gražiausi mano gyvenimo metai, džiaugsmingiausios ir skausmingiausios akimirkos, pagaliau – pasaulinis pripažinimas. Pats didžiausias – laimėjimas Europos čempionate, du olimpiniai medaliai: 2004 metų sidabras Atėnuose, 2008-ųjų bronza Pekine. Be abejo, pasiilgsiu kovų ir laimėjimų. Bet kovos juk vyksta ne tik sporte, ar ne?“, – santūriai šypsosi Andrejus.
A. Zadneprovskis su dukra (nuotr. Ruslano Kondratjevo)
Paklausus, ar pritartų, kad jo pasirinkimas – iš dalies priverstinis, olimpinis čempionas linkteli galva. „Aišku, kam keisti profesiją, jei ja užsidirbi duoną, ji teikia malonumą ir viskas klostosi gerai. Tačiau mano atvejis – kitoks. Negaliu pasakyti, kad traukiuosi priverstinai, vis dėlto atėjo laikas apsispręsti, pažvelgti į kitokią ateitį. Didysis sportas – neamžinas, pasaulinio lygio sportininkams nuolat tenka pasitraukti. Aš – ne pirmas ir ne paskutinis. Sportuoti nesilioviau, ant sofos neatsisėdau. Tris kartus per savaitę nubėgu maždaug po 10 kilometrų ir salę aplankau, ir baseiną, ir dviratį labai mėgstu“, – apie aktyvią dienotvarkę pasakoja vyras.
Sportas mokytis nesutrukdė
Sportas – vieta atviroms kovoms, kuriose viskas vyksta sekundžių tikslumu. Tai puikiai žino Andrejus, Pekino olimpinėse žaidynėse, kroso rungtyje, net kamuojamas kojos skausmo, kaip vėjas prašvilpęs pro Kinijos sportininką ir ryžtingai nuskynęs bronzos medalį. Tačiau politikoje pagrindinis veiksmas vyksta ne finišo tiesiojoje, o kulisuose. Ar ištvermingas sportininkas nepaklys politinių žaidimų labirintuose?
„Taip, sporte kovos atviresnės, bet ir jame yra intrigų bei žaidimų. Kaip ir visur. Tarp priešininkų pasitaiko visko, intrigėlių taip pat. Juk kiekvienas savo srityje siekia būti geriausias, uždirbti pinigų, o konkurencija – milžiniška. Todėl užkulisinio poveikio neišvengiama. Pavyzdžiui, šaliai atstovauti gali tik du sportininkai. Regis, natūralu, kad važiuotų geriausieji. Bet ne – žiūrėk, atvyksta „centriniai“ – tai yra tie, kurie gyvena sostinėse, tikėtina, turintys daugiau ryšių. Man pasisekė, kad penkiakovėje intrigų nepatyriau – pastaraisiais metais lyderiai buvo aiškūs. Apskritai džiaugiuosi, kad atradau sritį, kurioje galėjau pasiekti aukštumų. Kiekvienam to linkėčiau. Galima sakyti, kad profesionalus sportas padėjo man susiformuoti kaip asmenybei – jame praleidau daugiau nei 20 metų“, – svarsto Andrejus.
A. Zadneprovskis su žmona Laura bei dukra (nuotr. Ruslano Kondratjevo)
Sportininkas pripažįsta, kad sutelkiant visą dėmesį į fizinius laimėjimus ir pasiruošimą varžyboms, protui lavinti lieka mažiau laiko. Tačiau tai nereiškia, kad verta visiškai apleisti mokslus. Andrejus, apdariai mąstydamas apie ateitį, netapo vienu tų, kuriems koją gyvenime pakištų išsilavinimo trūkumas.
„Didžiajame sporte reikia ir kitokių įgūdžių. Kita vertus, užsispyrimas, darbštumas, valia, būdinga sportininkams, dar niekam jokioje veikloje nesutrukdė. – užtikrintai kalba vyras. – Sportuodamas juk baigiau ir teisės bakalaurą, ir socialinio darbo magistrą, tik gal apie tai menkai žinoma. Aišku, su bendramoksliais lygintis sunkoka – visur negali būti vienodai geras. Jaučiu žinių trūkumą, bet manau, kad mokytis niekada ne vėlu.“
Kodėl visi veržiasi į politiką?
Itin mandagus, džentelmeniškas Andrejus neišpuiko dėl žmonių rodomų simpatijų. Jį, elitinį pasaulinio sporto scenos atstovą, nešiojo ant rankų, o pasukęs į politiką jis rizikuoja tapti visuomenės itin nemėgstamu asmeniu. Tačiau jis tvirtina nesibaiminąs, kad taps vienu nuolat keikiamų politikų.
„Man nepatinka visuomenės požiūris, kad politika – pačios žemiausios pakopos blogis, vagystės, apgavystės. Jei turi noro ir minčių – vis tiek teks į ją eiti. O kaip kitaip keisti padėtį? Pagaliau man įdomu, jei politikoje jau taip blogai – kodėl visi ten veržiasi? Kodėl taip trokštama murkdytis purve? Kai visa tai sužinosiu, kitą kartą jums daugiau papasakosiu“, – šypsosi vyras.
Jis svarsto, kad geriems, padoriems žmonėms dabartinėje visuomenėje gyventi gali būti sudėtingiau nei suktiems, bet kad jo vardu bus pasinaudota – nebijo.
A. Zadneprovskis (nuotr. Fotodiena.lt/Alfredo Pliadžio)
„Dabar geri, paprasti žmonės dažniau nukenčia. Nieko negali kaltinti – aš ar jūs nelabai ką galime pakeisti. Vyrauja tokios tendencijos ir niekas nežino, kiek prireiks laiko, kad jos pasikeistų. Meilė ir gėris vis rečiau nugali net pasakose. Aš – ne pranašas, bet tokia padėtis amžinai trukti negali. Negalima visada tyčiotis iš žmonių – jie tampa pikti, viskas ima ristis žemyn. O dėl mano vardo panaudojimo... Nenoriu girtis, bet manau, kad po šitiek metų sportinių kovų, šiokį tokį stuburą turiu“, – teigia olimpinis čempionas.
Andrejus svarsto, kad nėra ko baimintis ir kritikos, jei tik ji pagrįsta. „Žinote, gyvenimas nelengvas. Visi žmonės, aš taip pat, neigiamų emocijų gauname apsčiai. Todėl pirmiausia žiūriu, kas mane kritikuoja. Galiu ir dėmesio nekreipti, net negirdėti, o galiu ir išvadas pasidaryti, pasitobulinti. Tačiau kartais kiti tiesiog neturi nieko reikšmingo pasakyti. Pavyzdžiui, sporte kritikų sunkiai būčiau suradęs“, – ramiai svarsto vyras.
Šeiminės laimės apsuptyje
Gražiai įrengtame trijų kambarių bute viename miegamųjų Vilniaus rajonų su šeima gyvenantis Andrejus teigia nejaučiantis diskomforto, jei reikia gyventi kukliai. Kol žmona Laura maitina mažylę, jaukiuose namuose šeimininkas suskumba užkaisti kavos ir patikina, kad materialinės gėrybės jam nėra būtina laimingo gyvenimo dalis.
Paklaustas, kiek pinigų per mėnesį norėtų uždirbti, sportininkas nesvajoja apie kosmines sumas: „Tiek, kad užtektų normaliam gyvenimui, vaikams užauginti. Kiek konkrečiai per mėnesį? Na, tarkime, penkis tūkstančius litų. Manau, kad užtektų gyventi be prabangos. Jei reikia, galiu gyventi ir kukliau. Ilgai gyvenau vieno kambario bute. Paskui, kaip daugelis, pasiėmiau paskolą, todėl dabar su šeima trise gyvename trijų kambarių, 90 kvadratinių metrų bute. Nesu iš tų, kuriems gyvenimo kokybę lemia pinigai“, – ramiai pasakoja šeimos galva.
Su gražuole žmona, Adrianos mama Laura, vyras susipažino prieš devynerius metus. Ji – taip pat penkiakovininkė, rezultatyvi sportininkė, kartu su vyru sportavusi nuo 2002-ųjų. Drauge sportininkai dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse, tačiau gilūs jausmai tarp jų gimė 2009-ųjų pradžioje, o tų pačių metų lapkritį pora sumainė žiedus.
A. Zadneprovskio vestuvės (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Andrejus paneigia spėliones, kad būtent Laura jį pastūmėjo pasukti į politiką: „Mūsų abiejų panaši patirtis, nenuostabu, kad kai kuriais klausimais panašiai ir mąstome“, – šypsosi jis.
Laura, ką tik sugrįžusi į treniruotes po vaikelio gimimo, užtikrintai taria: „Palaikau Andrejaus sprendimą. Ilgai apie tai nekalbėjome. Aš jam pritariau visais klausimais ir esu tiktai už“. Ji pati ketina tęsti sportinę karjerą.
Kartu su būsima žmona Andrejus metų metus praleido sporte. Gimdymo palatoje jos vienos taip pat nepaliko. Tam ryžtasi ne kiekvienas vyras, tačiau sportininkas patikina, kad to norėjo ir jis, ir žmona. Gražuolės Adrianos gimimas vyrui – šiltas prisiminimas.
„Sakoma, kad moterims vyro dalyvavimas padeda. Tad kodėl tokiu būdu neprisidėti? Baisybių neišgyvenau, labai malonus jausmas. Kai matai visas smulkmenas, kaip pasirodo vaikas, kaip jį išima ir iš pradžių jis net nekvėpuoja, – užlieja šilumos ir švelnumo banga. Jokių fiziologinių akimirkų atmintyje neišliko. Manau, kad gimdyme dalyvaučiau ir dar kartą“, – šypsosi vyras ir supa ant rankų nenustygstančią mažylę.
Autorės Irena Kamičaitienė, Milda Šermukšnė
