Likus tik keletui dienų iki gruodžio vidurio, mes dar vis keliaujame tamsos link. Matyt, tikrosios šviesos teks gerokai palūkėti, nes diena dar trumpės keletu minučių, po to - sustos pusiausvyroje tarp šviesos ir tamsos. Mes žinosime apie šių didžiųjų gamtos stichijų kovą, lauksime gerosios naujienos apie sugrįžtančią šviesą. Ją pačią, jau pastebimą, regėsime dar negreit...
Šis metas skirtas žiemiškai ramybei, susikaupimui - ne tik adventas, bet ir laiko tarpsnis tarp rudeniškų ir žiemiškų darbų skatina mus ieškoti tylos, įsiklausyti į gamtos kalbą. Netikėkite, kad žiemos pradžioje gamta yra bebalsė. Netiesa - ji labai iškalbinga, jos tylus kuždėjimas, vėjo suokimas medžių šakose, sniego skrebėjimas ir savo darbais užimtų paukščių pinksėjimas yra labai gyvi, išraiškingi. Visą šią harmoniją tyla pavadinti gali tik tas, kuris niekada nebūna gamtoje, nemoka jos klausytis.
Nuo seno kai kas šį metą vadindavo pelėdų dienomis ir pelėdų naktimis; atseit - tokia tamsa tik pelėdoms tinkanti. Gal žmonės nedaug nuo tiesos nuklydo - pelėdos, kurios likusios mūsų krašte, dabar yra aktyvios. Kadangi jos mielai skraido prieblandoje, o ne juodoje nakties aklumoje, nenustebkime jas pamatę grįždami iš darbų, o ryte - į juos keliaudami. Pelėdoms toks metas - labai geras, ypač jeigu sniego nėra, jei dirvonuose lengva medžioti peliukus. Nežinia, kodėl žmonės visada bijojo pelėdų, netgi vengė jų artumo? Vieni sakydavo, kad negali pakęsti jų ūbavimo, kiti - naktinio būdo. Tačiau, matyt, tokius prietarus gimdė nežinojimas. Pelėdų biologijos ir jų būdo tikrai niekas nežinojo (ir dabar menkai išmano), o ko nežinome, tas mus dažnai gąsdina ir baido... Iš tikrųjų pelėdos - patys mieliausi paukščiai, tikri mūsų gamtos senbuviai. Jos sugeba išgyventi net sunkias žiemas - tiesa, su didelėmis netektimis, kęsdamos ne tiek šaltį, kiek badą. Kai sniego sluoksnis būna labai storas, po juo gyvenančius pelėnus ir peles pelėdoms sumedžioti nelengva.
Dabar gyvename jau žiemoje. Ne tik kalendorinėje. Prabėgusią savaitę labai atsargiai, lyg begarsėm girios žvėries pėdom, atgurgždėjo pirmi žiemos ženklai. Jie dar netvirti, tas laipsnis kitas šaltuko, viena kita, dažnai dar visai permirkusi ir ištęžtanti, snaigė. Tačiau tokie žiemiški mažmožiai yra gal jau tikros žiemos liudytojai. Būtų nesunku tuo patikėti, nes Lietuvoje čia pat - gruodžio vidurys.
Pelėdos tokiu metu gyvena savarankiškai, o kiti paukščiai, bent 20 jų rūšių, mielai naudojasi mūsų gerumu. Kai kas iš jų senokai lankosi mūsų soduose, kiemuose, nulesė obuolius, užsilikusias gudobeles, aronijas. Kiti puolė aižyti tujų kankorėžiukus, treti lukštena darželio gėlių galveles ir lesa sėklas. Tačiau visiems jiems galima pasiūlyti lesyklą - garantiją sunkiu metu. Tiesa, dabar dar ne sunkmetis, tačiau paukščiai turi surasti lesyklą, prie jos priprasti. Nesvarbu, kokia bus jos konstrukcija, iš kokių medžiagų ji bus pagaminta, Svarbu, kad joje visada būtų (nors ir nedaug) lesalo - trupinių, saulėgrąžų, iš nesūdytų riebalų ir kruopų pagaminto mišinio. Kol gamtoje yra natūralaus maisto, ryte aplankę lesyklą ir pakapsėję jūsų papiltų gardumynų, paukščiai pasklis netoliese. Kitą rytą jie ir vėl atskris, o kai ateis tikroji žiema, žinos - kur skristi, prie ko glaustis.
Tačiau įtaisę lesyklą mes lyg sudarome garbės sutartį, pagal kurią tampame atsakingi už paukščius. Jeigu kada nors pamiršime juos palesinti, jie kentės alkį, šaltyje lauks maisto ir jo nesulaukę nusilps. Todėl žinokime: įruoškime lesyklą tik tada, kai žinosime, jog lesinti savo kaimynus paukščius galėsime kasdien, šaltu metu - ne kartą per dieną. Jei to negalėsime tesėti, geriau jų neapgaudinėkime. Taip bus geriau ir jiems, ir mums!
Selemonas PALTANAVIČIUS
