- Kokias dainas reikėtų dainuoti šiais laikais - gyvesnes ar liūdnesnes?
- Tai priklauso nuo žmogaus ir jo charakterio. Jeigu žmogus liūdnas, gal jam norisi liūdnesnių dainų. Taip pat žmonėms gali kilti mielų prisiminimų, tada pasimiršta kasdieniai rūpesčiai. Vieno recepto nėra.
- Jūsų dainos nėra lengvabūdiškos.
- Nėra, tačiau ko verta daina apie meilę, jei jos žodžiai skamba maždaug taip: “Myliu tave, tu myli mane, viskas puiku, o mes gulime paplūdimy”? Nežinau... Gal viskas priklauso nuo kartos, kuri klausosi tų dainų?
- Kurį laiką jūsų nebuvo girdėti.
- Skyriau laiko sau, norėjau pagyventi kiek laisviau. Tariau sau: tau jau keturiasdešimt, 20 metų skyrei koncertų turams, albumams. Koks tavo gyvenimas be darbo? Užsiėmiau tuo, kas daugeliui žmonių atrodo keista - sėdėjau namie.
- Daugelis jums pavydėtų.
- Tai buvo mielas nuobodžiavimas. Man reikėjo laiko vėl pasiklausyti muzikos, tad visai atsiribojau nuo visko ir net nesidomėjau, kas dedasi aplinkui. Ir nenorėjau žinoti.
“Nebuvau tobula”
- Ar kada esate pagalvojusi apie tai, kad galėtumėte atsisakyti scenos?
- Ne, nes man tik reikėjo poilsio. Nusipirkau namą Provanso pietuose. Vieną dieną klausiausi muzikos ir internete užtikau dainą “Das Gluck kennt nur Minuten”.
- Kurią dainavo Hildegard Knef...
- Tai buvo pirmoji daina, kurią pasirinkau savo naujajam albumui. Ir vokiškai ji man labai patiko. Taip ir gimė sumanymas atsigręžti į ketvirtąjį dešimtmetį.
- Esate per daug atvira ar perdėtai drovi?
- Anksčiau buvau labiau santūri nei drovi. Esu iš tų žmonių, kurie nelinkę eiti prie menkai pažįstamų žmonių ir ploti per petį bei klausti: “Kaip laikaisi?” Gimiau pasienio rajone, mano vokiečių kalbos žinios nebuvo tobulos. Ir pati buvau ne itin tobula. Buvau nesavarankiška, laikiausi įsikibusi mamos sijono. Apskritai nesu šalta, nesišalinu žmonių. Kita vertus, manau, kad kartais visai neblogai jausti šiokį tokį atstumą.
Esu garsi, tačiau specialiai negyvenu kukliai, nors galiu sau leisti turėti gerą butą, elegantiškų drabužių ir prabangų automobilį. Nesinaudoju gyvenimu, bet žinau, iš kur esu kilusi. Užaugau apsupta meilės ir pagarbos, tad žinau, kas yra gyvenimas. Nors ir esu populiari.
“Turėjau viską daryti pati”
- Ar jūs turite herojiškų savybių?
- Ne. Mano gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Anksti netekau tėvų, bandžiau prasimušti gyvenime, kartais man pasisekdavo, kai mane supdavo tinkami žmonės. Kita vertus, ieškojau tų tinkamų žmonių, štai iš kur tie koncertai, kelionės. Žinau, ką reiškia kovoti.
- Kaip kovojama?
- Svarbu, kad žmogus pats žinotų, kokiu keliu jam eiti. Tai atveda prie konkrečių žmonių ir situacijų, ir galiausiai galima nuspręsti, ar eiti vienu, ar kitu keliu. Aišku, gerai, jei žinai, kad turi savo publiką ir kad tavo plokštelės perkamos. Jeigu po 20 metų jauti, kad žmonės tave gerbia, tai labiau vyriškas bruožas.
- Vyriškas bruožas?
- Taip. Man labiau patinka, kai žmonės sako, kad jiems patinka ne tai, ką aš darau, o kad jie mane gerbia.
- Tačiau to nepakanka?
- Man pakanka.
- Tačiau juk norite jaustis mylima.
- Žmogus negali žinoti, kada jį aplankys šlovė. Ateina akimirka, kai žmonės tave ima vadinti garsiu menininku. Nesijaučiu gerai būdama tarp intelektualų, nes jų būtis man svetima. Padariau karjerą, nors yra žmonių, kurie mane laiko protinga.
- Kuo jie jus atbaido - intelektualiu šalčiu?
- Ne, žiniomis.
- Tačiau daugiausia žinių pasisemiama...
- Skaitant.
- Arba tai tik poza. “Pats savęs nekenčiu ir esu nekenčiamas kitų”, - dainuojate savo dainose. Herojės taip nedainuoja.
- Ne visai taip, nes ta daina atsirado anksčiau. Tai nauja aranžuotė. Aišku, nesirenki dainos, jeigu jauti, kad tai, ką dainuoji, nesutampa su tavo mintimis. Tačiau tiesa tai, kad jeigu ką myli, tas jausmas būna stiprus tik kurį laiką.
- Bet neapykanta pačiam sau - tai labai stiprus jausmas.
- Ne, ne, nebijau to pasakyti. Tai nėra konkrečios dainos, žodžiai, šukuosena ar ryšys. Nors ir turiu ką žmonėms pasiūlyti, nors ir esu scenoje, esu menkai savimi pasitikintis žmogus. Kai buvau labai jauna, neturėjau drąsos pasakyti: “Man tai nepavyks, palikite mane ramybėje, esu labai pavargusi”.
- Tačiau jūsų tėvai, ypač mama, šiuo požiūriu jums daug davė.
- Pasitaisiau, tačiau negaliu pakęsti pasitikinčių savimi žmonių. Mano tėvai neišmokė manęs stiprybės. Jie mirė, kai buvau labai jauna, ir likau visai viena, turėjau viską daryti pati. Sakoma, kad žmoguje yra ir vyriškasis, ir moteriškasis pradas.
- Taip sako ezoterikai.
- Taip, bet taip sako ir osteopatai.
Scenoje - visada gražesnė
- Kokia buvo jūsų motina?
- Ji buvo labai griežta, labai atvira, bet drauge nepalenkiama kalbant apie vyrus. Sakydavo, kad negerai tiesiog gyventi su vyru, reikia ištekėti, kad tą žmogų mylėtum. Jos karta taip manė. Dabar moterys savarankiškos ir joms nieko nereiškia palikti vyrą. Anksčiau tai buvo didžiulė problema. O dabar situacija tapo ekstremali.
- Ir šioje situacijoje nesijaučiate gerai?
- Ne.
- O scenoje?
- Scenoje visada jausdavausi geresnė ir gražesnė. Sunku vertinti, nes pati savęs scenoje nematau. Kai ryte žiūriu į veidrodį, nepastebiu, ar mano žvilgsnis liūdnas.
- Ar žiūrėdama savo koncerto įrašą nesakote: “Ji fantastiška, norėčiau būti tokia kaip ji”?
- Ne. Tai lyg apsivilkti gražią suknelę. Tada matyti tik dalis tavo asmenybės. Vaidinamas konkretus vaidmuo, nes dainuojama būtent tokia, o ne kitokia daina, vilkima konkreti suknelė.
Mirties akivaizdoje
- Jūsų kolega Georges’as Brassens’as dainavo, kad praėję laikai visada gražūs.
- Gražūs laikai - tai visko mišinys. Liūdesys taip pat priklauso tiems praėjusiems laikams. Net jeigu ir yra sunku, visada matai tik teigiamas puses. Man buvo labai blogai, kai taip anksti netekau tėvų. Niekada to nesuvokiau kitaip, nes nesu tikinti.
- O anksčiau buvote...
- Protestantė. Man visada buvo sunku rasti ką nors teigiamo tėvų netektyje. Tačiau turiu pripažinti, kad jeigu mano mama nebūtų taip anksti mirusi, nebūčiau tas, kas esu dabar.
- Nes jums teko kovoti.
- Nes tai padariau dėl jos. Niekada nebūčiau turėjusi tiek jėgų pradėti dainuoti. Neturiu vaikų. O meilės istorija, nusivylimas, sėkmė - tai šį tą reiškia.
- Mirties akivaizdoje?
- Taip.
