Kaip suprantu sita jausma. Kai buvau sumusta zmogaus kuri mylejau, pasitikejau ir kuriau ateities planus, pirmieji klausimai butent is jo seimos (ypatingai jo mamos) buvo:kas galejo ji isprovokuoti. Gal kazka ne taip pasakei. Ar gal kazkas i tave paziurejo o jam matai pavydo priepuolis uzejo. Nenutylejau. Grazu buvo ziuret kaip teisme (kad isvengt atsakomybes) uz rankos paemes sake teisejai jog labai apgailestauja, jog atsiprase ir visada gailesis to ka padare. Jokiu budu tai nepasikartos. Nepasikartojo.. nes as ji palikau. Dabar tik stebiu is salies kaip gerbiamasai dirbdamas gana padoru darba puikuojasi jog turi "nauja" moteri, kuri be abejo net neitaria koks jis galetu buti. Yra gerbiamas darbdaviu. O man.. paskutinis siuksle.
Net nezinau kodel, tiesiog siandien norejau visa tai islieti kas seniai buvo sirdies gilumoj.