Rašytojas ir dailininkas Edgaras Valteris gimtojoje Estijoje yra kultinė vaikų literatūros figūra. Jis parašė ir iliustravo virš 250 knygų. Tuo tarpu lietuviškai iki šiol buvo išleista vos viena šio rašytojo knyga. Balandžio pradžioje pasirodžiusios „Puokių istorijos“ (leidykla „Nieko rimto“) – antrasis E. Valterio vertimas į lietuvių kalbą nuo 2008 m.
Puokiai, Piekis, katinas Sorius ir šuo Ekis naujoje knygoje pasakoja apie svarbius ir nuostabius mus supančios gamtos reiškinius ir gyvius. Ši gyvoji Piekio ir puokių enciklopedija pilna pasakų bei legendų. Viskas joje sumaniai supinta ir kartu paprastai paaiškinta.
Kai žmonija manosi visa išsiaiškinusi, ir net mažai pupai žinoma, jog Žemė apvali, niekas lyg ir nebestebina, visa suprantama. Tačiau pamiškėje, pelkėje ar tiesiog čia pat, sodo gale, vyksta nuostabiausi dalykai: rusena ugnis, kyla miglos, krūmuose lizdus suka nepažinti paukščiai ir, panašūs į mažus kupstelius, šlepsi puokiai. Nieko nežinantiems apie puokius vertėtų paskaityti E. Valterio knygą „Puokiai“ (leidykla „Nieko rimto“, 2008 m.). Kadangi rašytojas Edgaras Valteris, dar žinomas kaip didis gamtos mylėtojas, kilęs iš Estijos miškų, tai visa pažįstama ir artima Lietuvos skaitytojams: ugnies ir upės švelnumas, paukščių čiulbėjimas, vabalų tipenimas. Su skaitytojais autorius dalinasi įvairiais pastebėjimais, mažais paties atradimais. Edgaro Valterio pasakojimai moko niekad neprarasti gero ūpo ir nuolat lavinti vaizduotę – tai būtina gamtos tyrinėtojams. Juk ir puokiai pasirodė kartą smagiai keliaujant pelkingose vietovėse.
Knyga „Puokių istorijos“ labai pravarti smalsiems pradinukams ir priešmokyklinukams. Puokiukams, kaip ir vaikiukams, kyla daugybė klausimų: koks čia blynas viduryje kelio ir ką jame veikia mėšlavabalis, kodėl varlės raitos po kelią rėplinėja, iš kur atsirado žmogus (te neužriečia nosies didūs Darvino gerbėjai, perskaitę Piekio versiją). Kartu su puokiukais galima išmokti pažinti gėlių laikrodį, paukščius ir vabalus, smulkius plėšrūnus. Nėra čia blogų, bjaurių sutvėrimų – visi svarbūs, turintys savo vietą, tarpusavyje glaudžiai susiję. Piekis labai kantrus – pasakoja taip, kad ir puokiams, ir vaikams įdomu klausyti bei atrasti.
„Taip taip, mielieji kupsteliai, taip šnekėdamas noriu pasakyti, kad gamtoje visa, kam duota gyvybė, turi ir protą. Augalai, gyvūnai, žmonės ir vabzdžiai... Tegu jų visų gyvenimo būdas ir mąstymas labai skiriasi. Gali būti, kad net akmenys gyvena savą gyvenimą ir veikia pagal savo suvokimą. Kas čia žino!“ – sako Piekis savo bičiuliams, ir jo žodžius supras tik tas, kas pats mieliau dienas leidžia laukymėse, tyliose pakalnėse, kas vienąryt nubudęs nusprendžia patraukti ten, kur jam ramiau, gaiviau, įdomiau.
Miškinį tikėjimą (būtent tokį) išpažįstantis Piekis kiekvieną iš tikrųjų norintį pažinti supantį pasaulį švelniai ragina: „Per visą gyvenimą nespėtum permąstyti ir išsiaiškinti visų tų nuostabių dalykų, kurių randama gamtoje. Bent jau man tai tikrai nepavyks. Bet netikiu, kad ir kam kitam, gudresniam, pavyktų. Kokia gamtos simfonija! Kokia harmonija!“ Tad pabandykite atrasti patys arba kartu su savo tėvais, su vaikais. Nes, kaip sako knygos veikėjai: „Žinoti yra gera.“
