Jūratė Baranova
Pastaruoju metu pastebiu, kad daugelis aplinkinių pradeda švarinti namų erdvę, baltina baldus, sienas, duris. Įsivyrauja minimalizmas, griežta kompozicija, pasaulio tvarka. Išryškėja tiksli linija, skaidrumas, apibrėžtumas.
„Delfi“ randu poskyrį apie šiuolaikinio namų dizaino ypatumus. „Išmokite teisingai laikyti daiktus, – sako mums pasaulinio dizaino žinovai, – kurie jums nėra nuolat reikalingi. O dar svarbiau, kad sukauptumėte visą valią ir atsisveikintumėte su tomis interjero detalėmis, kurių nenaudojote ilgiau nei metus.“ O ko gi nenaudojate ilgiau nei metus. Ne tik bereikalingų smulkmenų, beprasmių niekučių, bet ir kažkada jaunystėje neaišku kokiems tikslams prisipirktų knygų. Kam jas laikyti, jei nenaudojate daugiau nei metus? Na, nebent jos galėtų atlikti kokią nors estetinę funkciją. Randu viename dizaino projekte netikėtą idėją: kad knygos netrikdytų spalvų įvairove ir nepakenktų tobulam dizaino projektui, jas reikia sudėti nugarėlėmis į sieną. Ant kokios vienos paskutinės minimalistinės lentynos. Tada jos visos bus panašios spalvos.
Pasiduodu moderniai išsilaisvinimo iš knygų vergijos bangai, nusiperku baltų dažų, dažau šešiasdešimtųjų metų palaikę sekciją, su kuria nesugebėjau atsisveikinti per visą gyvenimą, mažinu knygų skaičių. Kai kurias, ko gero, neatsiverstas per tą ilgą gyvenimą, surišu virvute ir vežu į sodybą. Vieną Aleksandro Ivanovičiaus Gerceno raštų tomą plėšiu perpus, metu į ugnį – dega gerai, čia tau ne „glianciniai“ šiuolaikiniai moterų žurnalų viršeliai. Sena patikima knyga. Kitą pusę numetu prie krosnelės, pasilieku kitam kartui.
Atvažiuoja draugai. Apnakvindinu geriausiame kambaryje, prie krosnelės. Ryte draugas filosofas praneša pačias šviežiausias dienos naujienas. „Žinai, – sako, – kai Gercenas važiavo į Prancūziją, pasienyje jo neįleido“. Žinia, svetimoje vietoje naktys prailgsta. Tapo aišku, kurioje vietoje perplėšiau knygą. Atvažiuoja kiti draugai. Vėl apnakvindinu geriausiame kambaryje, prie tos pačios krosnelės. Ryte geriame kavą. Draugas poetas dalinasi paskutiniaisiais intelektiniais įspūdžiais: „Žinai, – sako, – kai A. I. Gercenas važiavo į Prancūziją, tai prancūzai jo neįsileido“. Supratau, kad ne viskas šiame pasaulyje trapu ir praeinama. Kažkas kartojasi. A. I. Gerceno raštai būtų ugnies praryti, nepalikę jokios užuominos ar žinutės. Bet tarp mano kartos žmonių dar yra vienas kitas skaitytojas. Todėl išnykti ugnyje pasmerkta knyga netikėtai prabyla. Išgirstu A. I. Gerceno skundą. Taip ir matau jį, atvažiuoja, nekantriai trypčioja, tikisi pakliūti, o jo neleidžia, turi grįžti atgal. Kaip sakoma, apsukti arklius...
Jorge`as Luisas Borgesas apsakymą „Teologai“ pradeda nuo įsivaizduojamos scenos, pasakojančios, kaip hunų raiteliai įsiveržė į vienuolyno biblioteką, sudraskė į skutus jiems nesuprantamas knygas ir plūsdamiesi jas sudegino. Sudegė palimpsestai ir kodeksai, bet laužo vidury, pelenuose kone nepaliesta išliko dvyliktoji „Civitas dei“ knyga, pasakojanti, kaip kadaise Platonas Atėnuose mokęs, jog laikų pabaigoje viskas vėl atgims ankstesniuoju pavidalu, o jis Atėnuose tai pačiai auditorijai iš naujo dėstysiąs tą patį mokymą. Liepsnų pagailėtas tekstas pelnęs ypatingą pagarbą, visi jį skaitė kaip svarbiausią Augustino mokymo frazę. Panašiai kaip A. I. Gerceno skundą, kad jis nepakliuvęs į Prancūziją. Niekas nebeprisiminė, kad Augustinas aprašė ciklinį graikų mokymą vien tik tam, kad jį pats rūsčiai sukritikuotų ir parodytų krikščionybės pranašumą prieš pagonis graikus. Bet ši Augustino rafinuota polemika sudegė, ir jo mokymas tapo prilygintas tam, ką jis neigė, – sužaidžia vaizduotėje galima situacija J. L. Borgesas.
Įdomu būtų žinoti, kokias frazes paliks pagailėjus ugnis, kai po pusšimčio, šimto, na, dviejų šimtų metų bus deginamos mūsų šiandien parašytos knygos. O ką jei kiekvienam rašytojui numanomame borgesiškame pasaulyje būtų leista pačiam pasirinkti vieną vienintelę ištarą, kurios nepajėgs praryti ugnis ir su kuria jis įsirėš į palikuonių sąmonės paribius. Ką jeigu kiekvieną rašantįjį sapno viduryje prikeltų griežtas vedlys (tarkime, miręs tėvas) ir atvestų labirintais į Rašytojų sąjungos pirmininko kabinetą, kur tarsi ant pirties gultų būtų susėdę įvairūs žmonės – kai kurie mirę, kai kurie gyvi – ir jo rūsčiai paklaustų: „Sakyk greitai, kokią frazę paliksi būsimoms kartoms? Tuojau pat užprotokoluosime ir išsiųsime ateitin“. Ar rašantysis ją prisimintų? Ar pajėgtų rinktis iš daugybės tobulų savo ištarų ir minčių. Sunku būtų.
Dėl viso pikto geriau tą frazę užsirašyti ant popieriuko ir nešiotis su savimi, o naktimis atsargiai kur nors pasislėpti, kad ir po pagalve. Kad jeigu ką, nebūtume netikėtai užklupti. Kad nenutiktų taip, kaip Augustinui J. L. Borgeso vaizduotės pasaulyje, ar A. I. Gercenui prie mano krosnies. Nes, neduok Dieve, mes išnyksime, o išsiblaškę savimi patenkinti palikuonys pamirš ir nesužinos ne tik kad buvome, bet kad kažkada dėlto kažką mąstėme ir kažką rašėme... Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
