Vienas iš žymiausių semiotikos atstovų A. J. Greimas (1917-1992) nuo 1965 m. vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo garsioji Paryžiaus semiotikos mokykla. 1960 m. A. J. Greimas įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją, iš esmės žymėjusią lingvistinių tyrimų atgimimą. Mokslininkas lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Vilniaus universitete, kuriame veikia A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.
Savo darbuose semiotinius metodus A. J. Greimas pritaikė kalbos, istorijos, mito, pasakos ir literatūros kūrinio analizei. Mitologijai suteikęs aktualios struktūros statusą, tautinės atminties ieškojo dievų ir žmonių pasauliuose. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais vis daugiau domėjosi lietuvių kultūra, ypač mitologija, stengėsi ją išryškinti pasaulinės kultūros kontekste.
Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų A. J. Greimas parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką – lietuviškai. Mokslininkas sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų kalba rašytose knygose „Struktūrinė semantika“, „Apie prasmę“, „Semiotika ir visuomenės mokslai“ ir kt.
Lietuviškai išleistos A. J. Greimo knygos „Apie dievus ir žmones“ (1979), „Semiotika“ (1989), „Tautos atminties beieškant“ (1990), „Iš arti ir iš toli“ (1991), „Gyvenimas ir galvojimas“ (1998), „Baimės ieškojimas“ (1999), „Apie netobulumą“ (2004), „Struktūrinė semantika“ (2005).