Simonas Bendžius, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Pasaulinė gamtos asociacija skelbia, kad Žemėje nyksta trys ketvirtadaliai stambiųjų plėšriųjų žinduolių. Šie gyvūnai paprastai būna ekosistemos mitybos grandinės viršuje, jiems reikia daugiau maisto ir plačių buveinių. Žmonės taip pat plečia savo teritorijas, tad žmogui ir gyvūnui vis dažniau tenka susigrumti dėl vietos ir išlikimo, ypač per pastaruosius 200 metų.
Šią nelygią kovą dažniausiai laimėdavo žmonės, kartais net masiškai naikindami plėšrūnus. Mokslininkai susirūpinę, kad daugumos stambiųjų plėšrūnų gali nelikti. Teigiama, kad juos būtina gelbėti, nes jie – gyvybiškai svarbi ekosistemos dalis. O naujausi tyrimai rodo stulbinamą dalyką – nykstant plėšrūnams, mažėja ne tik kitų gyvūnų ir augalų, bet kyla grėsmė ir Žemės atmosferai bei pačiam žmogui.
Tigrams pavojingiausi brakonieriai
Rudasis vilkas, hieninis šuo, tigras, snieginis leopardas, jūrinė ūdra – tai tik keletas iš dešimčių plėšriųjų žinduolių, kurių greitai gali nelikti. Dėl to kaltas žmogus. Pasak profesoriaus Ričardo Kazlausko, kertant miškus, keičiant aplinką, plėšriesiems gyvūnams nelieka vietos gyventi, arba jie tiesiog naikinami.
R. Kazlauską daugelis atsimena iš televizijos laidų apie gamtą. Viename interviu gamtininkas atviravo, jog savo laidas pirmiausia skyrė vaikams, kad šie užaugę netaptų brakonieriais. Panašu, kad tokių laidų labai trūksta Azijoje.
Profesorius primena, kad kadaise tigrų buvo labai gausu – jie gyveno netgi Kaukaze. Galų gale dėl tiesioginio žmogaus įsikišimo tigrų sumažėjo. R. Kazlausko teigimu, dabar tigrai globojami (ypač Indijoje), steigiami specialūs rezervatai. „Bet brakonieriai irgi nesnaudžia. Kinijos medicinai reikalingos atskiros tigrų dalys, todėl kinai tigrus baigia išnaikinti ne tik savo šalyje, bet braunasi ir į Rusijos Tolimuosius Rytus, kur liko stambiausias amūrinis tigras. Taip jie baigia išgalabyti paskutinius tigrus“, – kalba gamtininkas.
Vis daugiau mokslininkų šiandien teigia, kad stambiuosius plėšrūnus būtina išsaugoti ne tik dėl gailesčio. Yra kita labai svarbi priežastis – plėšrūnai būtini, kad gamtoje sklandžiai veiktų ekosistema ir vyrautų savotiška harmonija. Be to, plėšrūnai tiesiogiai ir netiesiogiai daro gera ne tik kitiems gyvūnams ar augalams, bet ir žmonijai.
Tuo neseniai įsitikino JAV Oregono universiteto komanda. Gamtininkai tyrė septynias į pasaulinę raudonąją knygą įtrauktų plėšrūnų rūšis ir bandė nustatyti, kokią įtaką gamtai daro jų buvimas ar nebuvimas. Komandos tyrimo santrauka išspausdinta viename įtakingiausių mokslo populiarinimo žurnalų „Science“ ir sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje.
Daugiau vilkų – daugiau paukščių
Oregono universiteto komandos tirti žvėrys – liūtas, laukinis šuo dingas, puma, leopardas, jūrinė ūdra, eurazinė lūšis ir pilkasis vilkas.
„Lietuvoje vilkas, medžiodamas taurųjį elnią, daro paslaugą medžiui, nes sumedžiotas elnias nebenuskabo ūglių. Tai tiesioginis ryšys – suėdus elnią, nebėra medžio kenkėjo“, – sako gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos narys Vaidas Balys.
Kita vertus, plėšrūnas kiaurą parą yra šalia savo grobio, aiškina V. Balys. Taip vilkas sukuria baimės atmosferą ir kanopinių elgesys ima keistis. Prisibijodamas plėšrūno ir žinodamas, kad jis yra šalia ir gali bet kada pasirodyti, kanopinis elgiasi atsargiau, ilgiau neapsistoja vienoje vietoje, gali išeiti iš miško į atviresnę vietą, kad daugiau matytų.
„Tokiu būdu daroma paslauga augmenijai – žolei, krūmams, medžiams. Kitas pavyzdys – vilkams labai sumažinus elnių, išaugo medžių ir krūmų ir padaugėjo paukščių giesmininkų. Kas galėtų pasakyti, kad vilkas yra kokios nors liepsnelės draugas? Bet iš tikrųjų taip yra“, – kalba V. Balys.
Lūšis – labiausiai nykstanti laukinė katė
Remiantis Oregono universiteto tyrimu, galima apžvelgti, kuo gamtai naudingi kiti tirti plėšrūnai. Eurazijos lūšis (arba tiesiog lūšis) išnaikinta didžiojoje Vakarų Europos dalyje, nyksta ir Rytų bei Šiaurės Eurazijoje. Kur lūšių daugiau – ten mažiau rudųjų lapių, už tai lūšims dėkingi turėtų būti miško tetervinai ir kalnų kiškiai. Žinoma, svarbu, kad ir patys nepapultų lūšiai į nagus. Vis dėlto šiems plėšrūnams atėjo sunkūs laikai.
„Mes rūpinamės penkiomis stambiųjų plėšrūnų rūšimis: rudaisiais lokiais, pilkaisiais vilkais, lūšimis, ispaninėmis lūšimis ir kiauninių šeimos žinduoliais erniais Šiaurės Europoje. Iš jų neabejotinai pasaulyje labiausiai nyksta laukinė katė – ispaninė lūšis. Tačiau kitų keturių gyvūnų rūšių visoje Europoje gausėja“, – teigia Romos universiteto profesorius, Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyvos pirmininkas Luigi Boitani.
Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyva – viena iš Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos ekspertų grupių, kuri teikia žinias apie plėšrūnus ir vykdo projektus, skatinančius valstybes atkreipti dėmesį į šiuos gyvūnus. Pasak L. Boitani, reikalai pamažu eina geryn, nes noriai padeda Europos Komisija. Jei nebūtų Europos Komisijos, stambieji plėšrūnai turėtų reikalų su vietos valdžia, o tada iniciatyvos darbuotojų veiksmai nebūtų tokie sėkmingi.
„Vietos lygiu gali sulaukti didžiulės sėkmės, bet ir visiško žlugimo. Šiuo metu Europos Komisija labai stipri partnerė dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmiausia yra labai stiprus įstatymų rinkinys – nurodyta Gyvūnų buveinių direktyva. Antras svarbus dalykas – pinigai, kuriuos Europos Komisija gali teikti remdama direktyvos įgyvendinimą“, – teigia L. Boitani.
Pasak jo, kai kurių šalių valdžia tikrai pasirengusi padėti. Kitos šalys kur kas labiau atsipalaidavusios ir nesirengia bendradarbiauti. Sėkmingai dirbama su Portugalija, Rumunija, netgi Prancūzija, kuri iš pradžių turėjo daug problemų su vilkais. „Sunkiausia su tomis valstybėmis, kuriose stipri federalinė sistema. Tokiu atveju pati valstybė nėra galinga, nes daug įgaliojimų būna palikta regionų valdžiai. Kai yra tiek daug valdžios, labai sunku kalbėtis, – kalba L. Boitani. – O Baltijos šalys labai nori padėti. Visos jos – puikus bendradarbiavimo pavyzdys.“
Plėšrūnai saugo ekosistemos pusiausvyrą
Kartais liūtai vaizduojami kaip pavojingi ir kenksmingi žmogėdros. Tačiau, nykstant liūtams ir leopardams, Vakarų Afrikoje mažiau vaikų lanko mokyklą. Viskas paprasta: mažėjant šių plėšrūnų skaičiui, gausėja žaliųjų pavianų – šunbeždžionių, kurios pradėjo kelti grėsmę naminiams gyvuliams ir derliui. Kuo daugiau pavianų, tuo didesni nemalonūs susidūrimai su žmonėmis. Dažnai šios beždžionės organizuoja tokius didelius puolimus, kad afrikiečių šeimos būna priverstos atsiimti savo vaikus iš mokyklų, kad šie saugotų derlių.
Kiti kiek mažesni plėšrūnai – jūrinės ūdros. Šie gyvūnėliai mažina jūros ežių skaičių, tad gausėja rusvųjų ir kitų mikrodumblių, kurie labai gerina pakrančių ekosistemas.
Pumos, reguliuodamos kanopinių gyvūnų skaičių, gerina miško kokybę. Kuo mažiau nuskaboma augmenijos, tuo labiau klesti ir mažesni gyvūnai, tarp kurių – net drugeliai. Pumoms turėtų būti dėkingi ir vairuotojai – kur pumų gyvena daugiau, ten mažiau automobilių susidūrimų su briedžiais, elniais ir kitais gyvūnais.
Laukiniai šunys dingai į Australiją atklydo prieš 5 tūkst. metų ir, išnykus Tasmanijos velniui, tapo didžiausiais šio žemyno plėšrūnais. Tačiau į Australiją atvykę ir pradėję užsiimti avininkyste europiečiai, norėdami apsaugoti avis nuo dingų, pastatė 5 tūkst. kilometrų ilgio tvorą. Šitaip laukiniai šunys neteko didelės dalies teritorijos, o Australijos ekosistema pradėjo strigti: mažėja augmenijos, neproporcingai veisiasi lapės, todėl nyksta graužikai ir mažieji sterbliniai gyvūnai.
Tai – tik keletas pavyzdžių, rodančių, kad mitybos grandinės viršuje esantys plėšrūnai svarbūs visai ekosistemai. Tad žmogui būtina suskubti, nes, netekę plėšrūnų, neteksime ir kitų gyvūnų ar net augalų. Tačiau ar žmonėms tai svarbu?
Baltieji lokiai maisto ieško šiukšlynuose
V. Balys pastebi, kad plėšrūnais labiau rūpinasi Vakarų šalys. „Kai šalis pasiekia aukštą išsivystymo ir pragyvenimo lygį, kai didelė populiacijos dalis persikelia į miestą, toli nuo gyvūnų, prasideda didesnis visuomenės judėjimas, palaikantis gamtosaugos idėjas“, – mano jis.
Tarkim, prieš 50 metų Vakarų Europa išsinaikino plėšrūnus, o dabar, V. Balio žodžiais, vyksta priešingas procesas: „Vokietijoje vilkų nežinia kiek laiko nebuvo. Dabar jau – daugiau kaip 100. Prancūzijoje taip pat jau kelerius metus kalbama, kad jų labai daug.“ Anot jo, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, Belgijoje, Olandijoje, stambiesiems plėšrūnams vietos nebeliko, bet kitur tikimasi šias rūšis atgaivinti. O Vakarų Europa – puikus pavyzdys, kaip galima juos išnaikinti ir bandyti susigrąžinti.
Kitas dalykas, dėl kurio mažėja plėšrūnų – klimato kaita, globalinis atšilimas, kurį irgi paspartino žmonės. Gyvūnai priversti keliauti į naujas teritorijas, ieškotis maisto jiems neįprastose vietose, o tai gali baigtis liūdnai tiek plėšrūnui, tiek žmogui.
R. Kazlauskas pabrėžia, kad atšilimas ypač kenkia baltiesiems lokiams. Traukiantis poliarinei ledo zonai, šie žvėrys nebegali susimedžioti ruonių. „Todėl baltieji lokiai ima telktis prie žmonių gyvenviečių. Netgi šiukšlynus apžiūri. Tai irgi kelia problemų, nes jie – pavojingi padarai“, – sako gamtininkas.
Plėšrūnai teikia ir ekonominės naudos
Oregono universiteto mokslininkai užduoda klausimą – kas dar nutinka, kai šiltėja klimatas ir mažėja plėšrūnų? Ogi mažėja augmenijos, atsiranda vis daugiau dykumų, dykynių. Tad plėšrūnai gyvybiškai svarbūs, kad išsaugotų bent kiek žalumos. Tai tampa vis svarbiau atogrąžų miškams.
Šie miškai išskiria deguonies. Klimatui svarbu ir tai, kad stambieji plėšrūnai reguliuoja žolėdžių skaičių. Kaip žinome, žolėdžiai į atmosferą išskiria kenksmingų metano dujų. Taip pat, labiau vešint pakrančių augmenijai, švaresnis tampa upių ir ežerų vanduo.
Be to, mokslininkai mini ir ekonominę plėšrūnų naudą. Kadangi stambūs mėsėdžiai atrodo paslaptingi ir bauginamai patrauklūs, turistai mielai kloja pinigus, kad pamatytų juos iš arčiau. Tad į Jeloustouno parką sugrąžinti vilkai gerokai padidino amerikiečių sąskaitas – per metus pralobta nuo 22 iki 48 mln. eurų.
Dar vienas svarbus dalykas, kuris gali skambėti keistai: jei elgsiesi protingai ir saugosi savo gyvulius, stambieji plėšrūnai gali padėti ūkininkaujant. Oregono universiteto komanda teigia, kad, gaudydami laukinius žolėdžius, plėšrūnai netiesiogiai apsaugo derlių. Taip pat gamtoje lieka daugiau žolės ir kitos augmenijos ganomoms avims ar karvėms. O naikindami silpnus ir ligotus žolėdžius, plėšrūnai užkerta kelią epidemijoms, tad galvijai nebus užkrėsti.
Pavojingiausias – žmogaus egocentrizmas
Taigi – susimąstyti tikrai yra apie ką. Tačiau vieną klausimą būtina spręsti čia ir dabar: kaip žmogui ir gyvūnui pasidalyti pasaulį? V. Balys spėja, kad „sūpuoklės“ visada bus, gal tik ne tokios didelės amplitudės. „Dabar medaus mėnuo – po kelių dešimtmečių mokslinių tyrimų plėšrūnai reabilituoti, įrodyta jų nauda ir vertė, todėl Amerikoje, Vakarų Europoje jiems leidžiama sugrįžti“, – sako jis.
Vis dėlto V. Balys pastebi, kad ekonominiai interesai labai greitai iškyla į paviršių ir žmonės vėl ima naikinti plėšrūnus. Pavyzdžiui, kai kuriuose Amerikos regionuose vėl imta kalbėti, kad atsirado per daug vilkų, todėl reikalaujama grąžinti nuodus ir kitas priemones jiems naikinti. Be to, ir Europoje gyvulininkystė neišnyks, o žmonės manys, kad jie yra svarbiausia rūšis.
„Tada viršų paims kiti argumentai, bus priimti kiti sprendimai, paskui vėl viskas pasikeis... Bet aš žiūriu, nors ir atsargiai, optimistiškai. Bent jau tikiuosi, kad negrįšime prie prieš penkis dešimtmečius buvusių, politikų ir mokslininkų palaimintų viduramžiškų samprotavimų ir poelgių, kai pačiais įvairiausiais būdais (nuodais, kilpomis, spąstais ir pan.) buvo siekiama plėšrūnus išnaikinti“, – viliasi V. Balys.
Išsamų tyrimą atlikę Oregono universiteto mokslininkai tikisi, kad bus įsteigta Pasaulinė stambiųjų plėšrūnų iniciatyva, kuri turėtų stiprų balsą tarptautinėje politikoje. Tyrimo autorių nuomone, būtina įsteigti kuo daugiau teritorijų, apsaugotų nuo gyvulininkystės, ypač pietryčių Azijoje, kur stambiųjų plėšrūnų daugiausia. Bet net ir ten jų jau mažėja.
Taigi, norint apsaugoti gyvūnus ir save pačius, mokslininkai visus kviečia nebloginti plėšrūnams gyvenimo sąlygų ir pradėti suvokti, kad jie – ne kenkėjai ir piktadariai, bet be galo svarbūs, lygiateisiai ir būtini Žemės gyventojai. Čia, kaip pastebima, reikalingas moralinis žmogaus nusistatymas, savotiškas lūžis jo pasaulio suvokime. O tai, deja, vyksta labai lėtai ir sunkiai.
