Elvyra Žvirblienė
Kas paskatino dalyvauti akcijoje „16 dienų prieš smurtą prieš moteris“?
Esu moteris ir manau, kad privalau dalyvauti tokiose akcijose. Juolab, kad neseniai sužinojau, jog net 29 moterys Lietuvoje pernai nužudytos buitinių konfliktų šeimoje metu. Tokios akcijos skatina moteris drąsiau kalbėti apie patiriamą smurtą.
Ką jaučiate, kai žiūrite į savo atvaizdą su smurto žymėmis?
Tai ne šiaip nupiešti veidai, o tikrų internetinių nuotraukų kopijos. Būtent taip ir atrodo vyrų primuštos moterys.
Pagal tas nuotraukas buvo nugrimuoti ir mūsų veidai. Pamačiusi, kaip mane „išgražino“, apsiverkiau.
Sustabdė vaiko žvilgsnis
Ar esate gyvenime susidūrusi su smurtu?
Su fiziniu nesu, o su moraliniu – taip. Susidūriau dar mokydamasi Muzikos ir teatro akademijoje. Manau, kad bet koks smurtas yra vienodas blogis. Gal moralinis smurtas net blogesnis už fizinį, nes jis dažnai tęsiasi metų metus, o ir pasiskųsti nelabai gali, nes ne visada lengva jį apibūdinti.
larisa Kalpokaitė (Elta nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Šeimose smurtaujama ne tik prieš moteris, bet ir prieš vaikus. Užauginote sūnų. Ar esate kada pakėlusi ranką prieš savo vaiką?
Neslėpsiu, esu. Mūsų laikais kepštelėti vaikui buvo lyg ir normalus dalykas. Taip mane auklėjo, taip ir pati esu auklėjusi sūnų, sulaukusį trejų – ketverių metų, kai imdavo spyriotis, neklausyti. Negaliu pasakyti, kad skaudžiai bausdavau, bet ranka per užpakalį esu ne kartą užplojusi.
Puikiai atsimenu, kada visa tai baigėsi. Sūnui turbūt buvo aštuoneri metai. Po vieno tokio pliaukštelėjimo jis pažvelgė į mane tokiomis akimis, kad ranka iš karto nusviro.
„Sūneli, šventai prižadu, kad daugiau tavęs neliesiu“, – pasakiau tada. Taip ir buvo. Ačiū Dievui, man užteko vaiko žvilgsnio, kad susiprasčiau, jog joks krepštelėjimas nėra auklėjimo būdas.
Piktų žodžių vengia
Žiūrint į jus, kaip į aktorę, susidaro įspūdis, kad esate energinga, emocionali. Kažkada sakėte, kad ir gyvenime tokia esate, tiesa?
L. Kalpokaitė scenoje ir gyvenime – dvi skirtingos moterys. Niekada nepainioju savęs scenoje ir gyvenime. Scenoje kiekvieną kartą būnu tokia, kokios reikia mano personažui.
Įdomu ir malonu, kad scenoje manęs dažnai neatpažįsta net artimiausi žmonės. Kartą manęs neatpažino tėvas, kitą kartą – buvusi dėstytoja. Matyt dėl to, kad scenoje esu kitokia, nesu taip jau dažnai ir lengvai atpažįstama parduotuvėje ar gatvėje. Tik kai pradedu kalbėti, mane atpažįsta iš balso.
O gyvenime iš tiesų esu ir energinga, ir emocionali. Keliuosi anksti ryte – reikia ar nereikia į darbą. Iš pat ryto randu pakankamai veiklos. Nemanau, kad mano vyras, kuris mėgsta ilgiau pamiegoti, džiaugiasi, kad kažkas nuo pat septintos ryto ne darbo dieną jau varsto namuose duris. (Juokiasi.)
Ką darysi, jei jau gyvena kartu, vadinasi, kažkaip apsipranta. Aš esu tokia pat kaip ir mano tėvas, kuris visą gyvenimą bėgte bėgo, anksti kėlėsi.
Abu su vyru esame garsiakalbiai. Kažkas nepatinka, pasakome tiesiai vienas kitam. Vis dėlto, bėgant metams, tampu ramesnė. Jeigu kam nors blogesnį žodį pasakau, paskui labai jaudinuosi. Nesvarbu, kad ir teisingas tas žodis.
Gyvenimo patirtis moko, kad nereikia leisti kerotis blogiems žodžiams ir emocijoms. Juk pati nemėgstu būti apšaukta, ypač kai dirbu teatre. Nesvarbu, ar tai būtų kolega, ar režisierius. Dirbi, stengiesi, kažkas aprėkia, žiūrėk, kūrybinis džiaugsmas sumažėja perpus.
Larisa Kalpokaitė. TV3 nuotr.
Darbo tik daugėja
Buvo laikas, kai daug filmavotės serialuose. Kokios veiklos turite daugiausia?
Turiu daug darbo teatre. Per mėnesį suvaidinu net 16 spektaklių. Dėl to labai džiaugiuosi, nes iš prigimties esu teatro aktorė. Daugiausia darbo „Domino“ teatre. Labai smagu, kad į naujausią spektaklį „Žirklės“ taip gerai sureagavo žiūrovai. Jie nuoširdžiai dalyvauja spektaklyje, lyg maži vaikai.
Baigiau filmuotis naujame televizijos seriale „Namai ten, kur širdis“. Čia vaidinsiu motiną. Koks mano amžius, tokie jau mano ir vaidmenys (juokiais), bet džiaugiuosi, kad būdama 53-ejų, esu vis dar kviečiama ir darbo nestokoju.
Spektaklio „Žirklės“ premjera (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Artėja Kalėdos, Naujieji metai, tuoj po jų – ir jūsų gimtadienis. Ko palinkėtumėte sau?
Kad turiu viską – šeimą, mėgstamą darbą. Galiu sau tik sveikatos ir jėgų palinkėti.
