„Kartą mačiau laidą apie gyvūnus. Na, tų laidų tai žiūrėjęs ir daugiau, tris, keturias tai tikrai. Bet dabar prisiminiau tą, kur per visa ekraną guli sotus liūtas prie gerokai apvalgytos antilopės palaikų ir snaudžia. Net šypsosi kažkiek per miegus. Gyvenimas pavyko. Dar viena diena ofise prie pabaigos, “deadlainų” nėra, stresas… kas yra stresas? Tačiau netoliese trinasi visai kitaip besijaučiantys veikėjai. Hienos. Jos trys ir, žinoma, alkanos. Nes viskas blogai, niekas nesiseka. Norėtų jos tų antilopės likučių, kantriai laukė netoliese, kol didesnis dėdė sotinosi. Kentėjo sąžiningai, net tada, kai liūtas jau riaugėjo, tingiai laižė savo letenas ir sotų snukį nuo maisto likučių. Dabar jau lyg ir laikas būtų prisiartinti. Neprapulti gi gėriui. Bet baisu. O ir neprišoksi, nepagriebsi ir nepasileisi su grobiu tekinas – niekas ten nesupjaustyta, nesudėliota, neparuošta. Reikia pačiam dantimis gerai pakandžioti, kol atsikąsi. O tai jau užtrunka. O kas jei tuo tarpu tas kailis pabus? Jei pasipiktins tokia iniciatyva? Deserto užsimanys? Todėl darbai vyksta lėtai ir tyliai. Labai atsargiai.
Panašus vaizdas atsiveria šiuo metu prieš mano akis: anksti ryte susiruošėme į džiungles, atvykome į Džakartos oro uostą, užsiregistravome vidiniam skrydžiui į Borneo ir… aišku, iš visų kelių dešimčių skrydžių atidėjo, spėkit kurį? Taip, mūsų. Ir visom trim valandom. Audra ten ar dar kažkas. Nežino patys. Arba nesako. Greičiau- nesako. Tai čia tik tokia pradžia. Gali tekti ir ilgiau luktelėti. Tai ką veikti? Žinoma, miegoti. Todėl Vytaras, nieko nelaukęs ir išsitiesė. Suolai nepatogūs, metaliniai. Bet mano draugo sąžinė rami, jis visada greitai užmiega. Visur. Jei tik yra tokia galimybė. Juk tokiose kelionėse visuomet turi nepraleisti progos pavalgyti, pamiegoti ir nusilengvinti. Nes niekada nežinai, kada galėsi tai patogiai padaryt ir vėl.
Štai miega Radzevičius, sapną šviesų jau suka, o žmonių aplink – ištisa gausybė. Jų daug ir noras prisėsti suprantamas. O vietos tai mažoka, skrydžiai vidaus, erdvės jums ne Turkish Airlines Busines Lounge, jokių fortepijonų ir fotelių. Todėl labai nesipriešinau, kai man ant palaimingai ištiestų kojų, kaip paukščiai ant laidų tūpt pradėjo nekantrūs musulmonai. Susigūžiau ir grįžau į sėdimąją padėtį. Bet prie Vytaro tai jie neina. Nė nesiartina. Tik žiūri su pagarbia baime, šnabždasi. Stiprus čia žmonių savisaugos instinktas.
Galų gale trys drąsiausi pradėjo sėlinti arčiau. Neiškentė. Labai jau vyliojo ta viena laisva vieta Radzevičiaus kojūgalyje. Trijulė, nenuleisdama akių nuo barzdoto svetimšalio veido, sėlino pagirtinai. Techniškai. Tuomet drąsiausias jų prisėdo ant numatyto kampo. Nieko nenutiko. Netrukus, šalia, savo vieną kuklų pusrutulį padėjo ir antrasis. Milžinas ir vėl nesujudėjo. Paskatintas pirmųjų sėkmės atsisėdo ir trečiasis. Visi – ant vienam žmogui skirto, ne daugiau, kaip pusmetrio pločio sėdėjimo skyriaus. Dar, saugumo sumetimais, gerą sprindį palikę iki Vytaro pėdų. Taip ir prabuvo visi iki savo skrydžio. Draugiškai. Net pavalgyti spėjo kažką iš krepšių išsitraukę.
O mes vis laukiame. Tikimės, kad bent iki pietų ištrūksime. Kitaip teks stipriai koreguoti planus. O taip nesinori - po trijų dienų Džakartoje laikas gamtai. Suplanuota vakarienė su orangutanais – nemandagu būtų vėluoti. Ir krokodilai jau informuoti, kad atvykstame. Ir uodai. Tik čia jau nuo mūsų niekas nepriklauso. Luktelėkite, mes tuoj“.
