Vakarykščius palmių sąžalynus keičia tikros džiunglės. Upė vis siaurėja - įdomu, kuo plauksime kelionės pabaigoje? Gal melioracijos grioviu? Net sunku patikėti, kad čia gali praplaukti nemaži laivai. Vietiniai sako, kad gylis čia - maždaug 9 metrai.
Štai, mūsų kreiseris visu gražumu. Priekyje galima įžiūrėti sunkiai dirbantį kelionės talentų skyrių.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad nuolatos spoksoti į pro šalį bėgančius miškingus krantus gali būti nuobodu. Bet plaukimas džiunglių upe turi kažkokio neapsakomo žavesio. Plauktume ir plauktume...Ta proga teko išsiropšti į mūsų kruizinio lainerio ir pasiruošti pirmajam susitikimui su orangutanais. Čia - pirmasis maitinimo punktas, skirtas laukiniams orangutanams. Čia juos primaitina, kad jie, ieškodami maisto, nenuklystų už nacionalinio parko ribų į jį supančias aliejinių palmių plantacijas. Plantacijose vietiniai organgutanus negailestingai šaudo. O kartais - ir valgo. Juk nepaliksi tokio kalno mėsos sugesti...
Štai. Puota. Mes kažkaip nusprendėme, kad mūsų tokia puota niekaip nesuviliotom, o jei dar reiktų leistis nuo medžio, tai tikrai nesivargintume.
Pagaliau jauna mamytė nusprendžia, kad nepasimėgauti nemokamais pusryčiais būtų baisi nuodėmė. Ji gal kokią valandą suko ratus medžių viršūnėse, nužiūrinėjo aplinką, o ypač - du keistus barzdotus gorilas, kurių čia lyg ir neturėjo būti, bet jos sėdi netoli vaišių stalo ir prakaituoja. Netvarka ir įtartina.Pasirodo, stereotipas, kad beždžionės mėgsta bananus, visai nėra stereotipas. Jos, žinoma, valgo viską, kas auga ant medžių ir skirta valgymui, bet bananai yra toks universalus vaisius, kuris tinka kasdien.
Nors čionykščiai orangutanai prie juos stebinčių žmonių daugmaž pripratę, pusryčiauti vis tiek geriausia - medyje. Dėl viso pikto.
Prasideda išvis jau slėpiningi takeliai. Vietiniai sako, kad čia upėje - gausu krokodilų, kartais užaugančių net iki 6 metrų ilgio. Pasakoja, kad čia netoliese kažkada apsigyveno toks trenktas britas, kuriam labai patiko gyventi prie upės ir kasdien joje maudytis. Neilgam. Paskui - pasakoja vietiniai - teko surinkti jį gabalėliais iš skirtingų vietų. Po beveik dvi dienas trukusios kelionės, pagaliau atvykome į Camp Leakey. Lietuvai tai yra ypatinga vieta, nes jei ne lietuviai, o tiksliau - ne viena lietuvė, vardu Birutė, nežinia, kaip išvis būtų susiklostęs Borneo orangutanų likimas.
Šią mokslinių tyrimų stotį prieš kelis dešimtmečius įkūrė lietuvė biologė Birutė Galdikas. Iki tol mokslininkai apie orangutanų gyvenimą praktiškai nieko nežinojo. Kai Birutė atvyko į šiuos miškus, juose knibždėte knibždėjo įvairiausių žmonėmis mintančių gyvūnų ir orangutanus negailestingai medžiojusių brakonierių. Žmonėmis mintantys gyvūnai, tokie kaip uodai, siurbėlės ir bjaurios skaudžiai gelenčios muselės, išliko iki šiol, o štai brakonierių, Birutės ir jos kolegų dėka, smarkiai sumažėjo.
Aplink Camp Leakey gyvena gana didelis būrys orangutanų. Jie yra visiškai laisvi, jų judėjimas - niekaip neapribotas, o į mokslinių tyrimų stotį jie sugrįžta vis pasilepinti kokiu papildomu skanėstu. Yra tokių, kurie užaugo kartu su žmonėmis ir laikosi arčiau jų, tačiau dauguma bindzinėja netrukdomi po džiungles.
O ką tarp orangutanų veikia laukinė kiaulė, paklausite jūs. Atsakysime. Laukinė kiaulė čia pagal kolektyvinę darbo sutartį yra įdarbinta dulkių siurbliu. Pareigybinės instrukcijos - labai paprastos. Ko beždžionės nesuvalgo (pavyzdžiui, bananų žievelės), tas nušuojama žemyn, o kiaulė visa tai su pasimėgavimu sušlamščia ir toliau gali mėgautis purvo voniomis šalia liulančioje pelkėje.
Tai štai, kiek gėrio ir grožio iš tos Borneo džiunglių dalies, kuriai naują gyvenimą suteikė lietuvė mokslininkė Birutė Galdikas. Su orangutanais mes dar neatsisveikiname, trumpam pas juos sugrįšime rytoj. Perspėjame - bus cuteness overload!