Grafienė Rozina papildys turtingą R. Šilinskaitės sukurtų vaidmenų sąrašą, kuriame puikuojasi „Auksinį scenos kryžių“ solistei pelniusi Princesė Eudoksija („Žydė“), Elvyra („Ernanis“), Siuzana („Figaro vedybos), Mikaela („Karmen“), Džilda („Rigoletas“) ir daugelis kitų vaidmenų.
Debiuto išvakarėse – keletas klausimų apie kūrybą ir gyvenimą.
Šiomis dienomis Jūsų repertaurą papildys Grafienė Rozina W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Su Mozartu „draugaujate“ jau seniai?
Nuo Mozarto pradėjau savo karjerą – vos baigus mokslus teko dainuoti Konstancą operoje „Pagrobimas iš seralio“. Anuomet Mozarto dar nemokėjau gerai atlikti, nemažo diapazono balsą buvo nelegva valdyti. Tačiau neturėjau pasirinkimo – arba sutinki, arba ne... Tad Konstancą vertinu kaip gerą spyrį, galimybių patikrinimą.
Vėliau dainavau Doną Elvyrą „Don Žuane“, o šiose „Figaro vedybose“ – Siuzaną. Žinoma, Mozartas – riešutėlis kietas. Jo muzika – tarsi lakmuso popierėlis, kuriame viskas pasimato. Čia reikia balso disciplinos, net sterilumo, gražaus dainavimo, kantilenos.
Sukūrėte daug įvairių vaidmenų LNOBT scenoje, o vienas iš jų, Eudoksija J. F. Halévy operoje „Žydė“, net pelnė jums „Auksinį scenos kryžių“. Įdomu, kad pati jo prašėte, nors dirigento Jono Aleksos atlikėjai jau buvo suskirstyti kitaip. Gana netipiškas elgesys.
Jei prašome vaidmens, vadinasi, turime vilties. Konkurencinis pradas visada bus, jis ir turi būti. Eudoksijos vaidmenį iš tiesų gavau dėl savo parodytos iniciatyvos. Režisierius Günteris Krämeris neprieštaravo, tik per perklausą priėjęs paklausė: „Ar galėtum ariją padainuoti kitaip?“ Jis mėgo žaisti nuotaikomis, psichologinėmis būsenomis, nes Eudoksijos tekstas ir muzika kalba viena, o jis paprašė parodyti visai ką kita, norėdamas pamatyti, kaip valdau kūną, balso aparatą. Dainuojant ariją staiga liepdavo suktis, šokti valsą, paskui polką... Įveikiau šiuos ir kitus sceninio judesio testus, nes jau anksčiau buvau išėjusi tam tikrą mokyklą.
Kokia tai buvo mokykla – kas buvo Jūsų scenos mokytojai?
Kai įstojau į Muzikos akademiją, buvau labai smalsi žinių, tai man būdinga iki šiol. Labai rūpėjo daug daugiau nei paskaitos: eidavau pas aktorius, lankiau įvairius papildomus kursus, kur tik įsileisdavo. Klausiausi Aleksandro Alekseičiko psichologijos paskaitų, iš jų gavau labai daug naudos. Arba pantomimos pradininkas Lietuvoje Modris Tenisonas – jam buvo surinkta grupė studentų aktorių, o dainininkams jo užsiėmimų neleista stebėti. Tąsyk mes, keletas vokalistų, vis tiek įsipiršome, nes mums labai rūpėjo! Tenisonas buvo labai stipri asmenybė, tokį katarsį salei įvarydavo... Vien žiūrėti, kaip jis visomis kryptimis valdo savo kūną, buvo didžiulė nuostaba ir malonumas. Dabar ypač gerai suvokiu, kokios svarbios mums buvo jo pamokos.
Šiandien operoje jau beveik nebeišvysi statiškų solistų. Ko gera, Jūsų karta nemažai prisidėjo, kad „apverstų pasaulį“?
Kad kūnas paklustų, turi išmokti labai gerai valdyti vokalą. Studijavau pas prof. Vladą Mikštaitę – ji buvo mano vokalo pedagogė ir Operos studijos mokytoja. Ši asmenybė netikrumo, statiško dainavimo niekad nepraleisdavo – teatre apie ją iki šiol sklando legendos. Apie jos energijos klodus kalbėdavo: jai dirbant, žiežirbos lekia į šalis. Mikštaitės ir Aleksos duetas – irgi tikra mokykla. Į Operos studiją niekad neateidavome ramūs, nes nežinojome, kas mūsų laukia. Juodu rasdavo įvairiausių būdų, kaip mus, jaunuosius, išjudinti. Maestro Aleksa turėjo mažą baltą teniso kamuoliuką, kurį diriguodamas mesdavo vienai iš mūsų.
Reikėdavo jį pagauti ir nuo tos vietos pradėti dainuoti. Tada atrodė – ką jis čia išdarinėja, kodėl taip su mumis elgiasi, tarsi tyčiotųsi. Mes juk Händelį dainuojam, o jis mums kamuoliuką mėto. Prisiminimai, profesorės posakių apmąstymai nuolat sugrįžta.
Dažnai pagalvoju: ak štai ką ji turėjo omeny. Ir dabar manau: turime mokytis ir mokytis. Net ir pabaigę karjerą suprasime, kad dar ne viską žinom.
Lietuvoje turėjote puikių mokytojų – garsių meninininkų. Ar ieškojote galimybių studijuoti, tobulintis užsienyje?
Neturėjau tiek drąsos. Studijuoti užsienyje tada ryžosi vos vienas kitas: Violeta Urmanavičiūtė, Gintaras Vyšniauskas. Tai buvo perversmas. Pirmosios išvykos buvo labai rizikingos, o mes, likusieji čia, laikėme tai stebuklu. Aš baigiau Muzikos akademiją aukščiausiu įvertinimu, įgijau operos ir kamerinės dainininkės kvalifikacijas. Mes pirmieji negavome paskyrimo, patekome tiesiai į konkurencinę erdvę – kaip sugebi, taip ir kapstykis. Jaučiausi neprastai, dainavau Kauno muzikiniame Džildą – viskas atrodė gerai, tad tuoj po valstybinio egzamino dalyvavau Lilijos Šukytės meistriškumo kursuose. Bet ten patyriau tokį sukrėtimą, lyg pamatą iš po kojų būtų išspyrusi. Ji mano balsui ilgai ieškojo aiškaus apibūdinimo: mecosopranas ar sopranas, o gal spinto sopranas? Dramatinis ar koloratūrinis? Galų gale nutarė, kad mano balsas niekur nepritampa. Tada smarkiai susimąsčiau – ar galiu toliau dainuoti? Grįžau namo labai prislėgta. Kam eikvoti laiką, gadinti aplinkinių klausą, jei pati nežinau, ką turiu daryti su savo balsu? Tačiau vieną gražią dieną paskambino režisierius Nerijus Petrokas ir pakvietė į Kauną dainuoti Adelės „Šikšnosparnyje“. Na ir prasidėjo nauji mokslai. Šalia visad buvo ir tebėra koncertmeisterė Birutė Šernaitė – su ja mokiausi ir stengiausi, kad tik būtų gerai. Kažin ar būčiau pati atvėrusi kurias nors duris. Nemokėjau savęs pateikti, tuomet ir nebuvo kur. Todėl šiandien esu dėkinga Petrokui už tą skambutį...
...kuris epochų sandūroje padėjo įveikti profesinę krizę! Jums ir Jūsų kartos menininkams teko prisitaikyti prie naujų darbo santykių, kad nepražūtumėt laisvojoje rinkoje. Kaip toliau klostėsi Jūsų karjera?
Tuo pat metu gavau pasiūlymą Vilniuje: Rimas Geniušas subūrė jaunų solistų grupę – norėjo atnaujinti „Karmen“ spektaklį. Ten gavau Fraskitą, mažą vaidmenuką. Visi jautėmės laimingi ir reikalingi. Dabar visada sakau, kad reikia sudaryti sąlygas jauniems dainininkams skleistis. Jei neatsiras žmonių, padedančių jaunimui, neteksime gerų dainininkų. Aišku, dabar jie stiprūs, tobulinasi ir tobulėja patys, bet turi būti, kas jiems padeda. Mūsų specialybėje įsitvirtinti nėra paprasta.
Tai sakote iš savo patirties. Pati dėjote daug pastangų, tačiau laiku ištiesta pagalbos ranka nulėmė tolesnę sėkmę. Kas Jus palaikė, suprato ir paskatino dirbant teatre?
Teatre buvo labai daug brandžių kolegų, tokių kaip Sofija Jonaitytė, kuri – dabar tai suprantu – padėjo geru žodžiu, paskatinimu. Kai kas galbūt mane mylėjo, kai kas – ne. Tie, kurie nemylėjo, dar labiau spyrė tobulėti, judėti į priekį. Kartos keičiasi, jos turi keistis, nes jei jaunieji nepakeis vyresniųjų, atsiras tuštuma. Nemanau, kad kartų kaita – kažkas klaikaus, tai yra natūralu.
Atėjus laikui, ryžotės palikti jaukų ir širdžiai mielą Kauno muzikinį teatrą. Troškote naujų iššūkių? Kaune buvo gera ir smagu, bet ilgainiui man ėmė klijuoti operetės dainininkės etiketę: paslanki, lanksti, žaisminga, balsas lengvas, skrajus. To aš kaip tik nenorėjau. Nors man patinka operetė, šį žanrą valdau gana gerai, bet tikrai neketinau juo apsiriboti. Pagrindinis mano tikslas buvo opera, rimti vaidmenys daug platesnėje erdvėje.
Kaip suderinti sėkmingą karjerą ir rūpestį šeima, namais? Nors daug dirbau ir man neblogai sekėsi, vis dėlto karjera netapo vieninteliu gyvenimo tikslu. Nesu iš tų menininkų, kuriems daugiau niekas neegzistuoja. Visą laiką rūpinausi šeima. Taip jau susiklostė, kad kartu su nauju pasiūlymu visada gaudavau rimtų asmeninių iššūkių. Dešimtį metų artimųjų ligos ir netektys pynėsi su naujais vaidmenimis ir karjera. Tačiau visada stengiausi niekam nekelti problemų, laiku atsirasdavau repeticijoje ar spektaklyje.
Manau, kad karjera nieko verta, jei neturi artimų žmonių ir jais nesirūpini. Man malonu nuvažiuoti į savo namus Molėtuose – ten gyvenimas ne toks žiaurus, ne toks sudėtingas kaip mūsų darbas, kuris labai labai sunkus. Jei galėčiau, atkalbėčiau tą, kuris jo imasi. Čia niekam nepasakysi, kad tau sunku.
Vis dėlto dainuojate Mozartą ir jo šviesios melancholijos nuspalvintą Grafienės partiją operoje „Figaro vedybos“. Kokia ji?
Grafienė Rozina – labai spalvingas vaidmuo, kuriame dera visa paletė nuotaikų ir išraiškų – nuo liūdesio iki karpizų iki nusivylimo, bet viskas turi būti pateikta labai minkštai.
Grafienės partija lyg ir nesudėtingai parašyta, tačiau tinkamai ją atlikti yra labai sunku. Grafienės kavatina, kurią ji dainuoja vis pabudusi, reikalauja atitinkamos balso spalvos: rytas Grafienei neteikia džiaugsmo. O arija išreiškia visą jos charakterį: čia ji dainuoja apie didžiulę meilę vyrui, čia skamba jos pasipiktinimas ir nuojata, kad jis jos nemyli, ir noras sugrąžinti tą meilę. Taip pat labai žavus yra duetas su Siuzana. Man, žinoma, nėra lengva persiorientuoti į Grafienės vaidmenį, kai tiek kartų šį duetą dainavau kaip Siuzana.
Visas Grafienės vaidmuo, man atrodo, yra šiek tiek pakylėtas, jos manieros aristokratiškos, labai elegantiškos, minkštos.
