Uždegančio pasakojimo apie Kubą pasiklausiusi 2012-ųjų Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoja sakė sportuodama aplankiusi daugybę pasaulio šalių. Tačiau keliones vertinanti lengvaatletė neatsisako minties, kad vieną gražią dieną nuvyks ir į didžiausią Karibų salą Kubą, rašoma pranešime spaudai.
„Įdomu tai, kad sporto kelionės būna visai kitokios nei turistinės. O į suplanuotas, gidų rengiamas išvykas esu leidusis vos keletą kartų. Tada supranti, ką reiškia ta tikroji pažintinė kelionė – kai nuo patirtų įspūdžių ir nueitų kilometrų užmiega tiesiog krisdamas į lovą“, – su šypsena pasakojo sportininkė.
Ji žavaosi žmonėmis, kurie gali leistis į tolimą kelionę patys – be kelionių agentūrų pagalbos.
„Nežinau, ar rizikuočiau. Man labiau patinka aiškumas. Todėl neabejoju, jog Rasos patyrimai kelionėje turėtų būti naudingi tiems, kurie nusprendžia pakeisti atostogavimo stilių ir ima pasikliauti savimi“, – svarstė A. Skujytė.
Anot knygos autorės R. Rožinskienės, artėja vasara - populiariausias kelionių metas, tad ji norinti ir toliau per savo knygos puslapius, per gyvus susitikimus su „žaliais turistais“ skleisti žinią, jog savarankiškai keliauti gali visi - ne tik pasaulį skersai išilgai išmaišę makaliai ar „geležinės uždangos“ nematę, laisvai mąstantys, užsienio kalbas bei XXI-ojo amžiaus technologijas puikiai išmanantys jauni žmonės.
„Pasaulis yra kaip knyga ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“, – tokia Šv. Augustino citata knygos „Žalio turisto užrašai. Kuba. Kelionė per save“ autorė pradėjo pašnekesį su skaitytojais knygyne.
Rankinių kūrėja ir rašytoja juokavo, kad „peržengus keturiasdešimtmečio ribą“ jos gyvenime labai netikėtai vienas po kito atsirado net trys kvapą gniaužiantys „skyriai“ – t. y. jos didžiosios tarpžemyninės kelionės į Pietryčių Aziją, Afriką, ir, žinoma, didžiausią Karibų salą Kubą.
„Atkimšusi vidinių baimių butelį, kurį, pasirodo, turėjau artipilnį, ir supratusi, kad nuolat žiūrint savo baimėms į akis jos traukiasi, mažėja, jau nebegalėjau sugrūsti kelionių džino atgal...“, - Rasos žodžiais tariant, iš pirmo žvilgsnio jos pasaulėliui (namai – darbas – kūryba – tradicinės atostogos) lyg ir nieko netrūko, bet vos tik vyresnėlė dukra prieš tris metus įskėlė kibirkštį – pasiūlė mėnesio trukmės kelionę po Pietryčių Aziją – moteris užsidegė kaip degtukas.
„Bijojau skrist daugybę valandų, kai TV reportažai mirgėte mirga aviakatastrofomis, plaukti į salas savadarbiais vietinių laiveliais, drebėjau nuo cunamių tikimybės, gąsdino visokių egzotinių kraštų ligų bacilos. Tąkart, savo laimei ar nelaimei, supratau, kad esu kompleksuota, užsispazmavusi nuo savo baimių ir visokių būtų nebūtų įsitikinimų moteriškė, kuriai dukros rankomis siūlomas bilietas į LAISVĘ“, – su šypsena prisimena autorė.
Pašnekovė pasakoja, prieš pirmąją savarankišką kelionę su šeima į Tailandą, Vietnamą ilgai dvejojusi. Netgi prašiusi Dievo pagalbos, kuris jai atsiuntęs ženklą per Bruno Ferrero pasakojimus sielai. Metusi burtą ir atsivertusi lemtingą vakarinį skaitinį „Tvirtovės“, Rasa ryžosi pažvelgti savo baimėms į akis ir pamėginti „statyti tvirtoves“ kelionėse sutiktų žmonių širdyse.
„Įdomiausia, - pasakoja Rasa, - kad tąkart išmaišius Vietnamo kalnų serpantinus Hanojuje nusipirktais motociklais tos baimės niekur nedingo. Jos tik atsitraukė truputį ir laukė, kas bus... O toliau buvo Kuba – gražiausia Karibų sala, po kurią keliaujant „žalių turistų“ (taip savo šeimą, bandančią keliauti savarankiškai, vadina autorė, - past.) geografinių atradimų ribos išsiplėtė. Mums jau nebeužteko senoviniais, iki Fidelio Kastro revoliucijos gimusiais taksi automobiliais keliauti aplink salą, pažinti jos miestus, nuostabiausius gamtos kampelius, gyventojus, jų džiaugsmus ir bėdas...
Netikėtai, patys to neplanuodami mes pradėjome kelionę į save, į savo šeimos vidų, į jos neišsakytus dar nuo dukrų paauglystės skaudulius, apie kuriuos mudu su vyru nė nenutuokėm. Vakarais, kai jau pavargusios kojos niekur nebenorėdavo eiti, nusipirkdavome Fidelio mėgstamiausių ledų kibirėlį ir smaližiaudami šnekėdavomės. O ryte, paraudusiomis nuo ašarų akimis, bet užtai su palengvėjusia sąžine lyg po geros Velykinės išpažinties susirinkdavome visa šeima – keturi suaugę žmonės – valgyti pusryčių“.
Iš pradžių Rasa nė nesvajojo rašyti knygos. „Lietuvoje, kur visi rašo ir dainuoja, - juokavo autorė, - nesinorėjo būti dar viena rašytoja“.
Ji tiesiog sąžiningai pildė kelionių dienoraštį, išsiliedama draugams feisbuko paskyroje, jausdama jų padrąsinimą.
„Tai, ką kiekvieną sykį, po kupinos nuotykių dienos, palikdavau savo kompiuterio puslapiuose, buvo tokia terapija...
Tokia sielą lengvinanti būsena, jog nejučia pagalvojau: jei rašymas gydo mane, tai gal jis galėtų „pagydyti“ ir kitus užsikompleksavusius „keturiasdešimtmečius suvirš“, kurie nori, bet nedrįsta keliauti savarankiškai, arba kurie turi psichologinių problemų, bet nežino, kaip jas gydyti...“, - sakė R. Rožinskienė.
„Keliaukite, – sako autorė, – ir gydantys kelionių vėjai išpūs viską, kas nereikalinga, kas vargina, nervina ir neduoda gyventi harmonijoje su savimi“.
Rasa be galo džiaugiasi, kad pirmoji jos kelionių knyga „Žalio turisto užrašai. Kuba. Kelionė per save“ jau spėjo laimėti ir šokių tokių laurų. Kasmetiniame kelionių žurnalistikos konkurse „Kolumbas 2018“, kuriam vadovavo žurnalistas Algimantas Čekuolis, jai atiteko „Metų kelionės istorija“ titulas.
Pašnekesiui apie „žalių turistų“ šeimos savarankišką kelionę po Kubą autorė pasirinko saviironišką rašymo stilių. Taigi visi finansiniai, moraliniai, dvasiniai keliautojų nuostoliai, nuotykiai ir nuopuoliai knygoje piešiami sutirštintomis spalvomis, su nemenku „rasarožišku“ humoro prieskoniu. Autorė primena, kad Kubos laisvės legenda Ernestas Če Gevara (šio vyro portreto viešint Kuboje sunku nepastebėti), keliaudamas po Lotynų Ameriką, taip pat rašė dienoraštį, kuris po garsiosios Kubos laisvės ikonos mirties išpopuliarėjo ir buvo išverstas į daugybę pasaulio kalbų.
„Gal ir mano užrašų laukia toks pats likimas?“ – šmaikštauja originalių rankinių kūrėja Rasa Rožinskienė, jau dėliojanti kvapą gniaužiantį kelionių maršrutą šios vasaros atostogoms. Kur?
„Kaip ir Ernestas Če Gevara – po Lotynų Ameriką! – juokiasi ji. – Jei jau draugas Če ant sukriošusio motociklo, be grašio kišenėje riedėdamas per varganas Lotynų Amerikos šalis, matydamas sunkiai besiverčiančius paprastus žmones subrandino didžias mintis apie Kubos revoliuciją, tai tik įsivaizduokite kokio įkvėpimo tikiuosi aš… Prašysiu Dievo, kad kelionėje subrandintos mintys gražiai išsilietų naujais skyriais, tikiuosi, dar vienoje mano knygoje!”.
