Prieš daugiau nei 10 metų iš kaimo atvykusi gyventi į Kijevą, ji išgyveno geriausią laikotarpį savo gyvenime. Deja, vėliau įvykusi tragedija apvertė gyvenimą aukštyn kojomis, tad nuo šiol Olga švenčia net 2 gimtadienius. Vieną per tikrąją savo gimimo dieną, o antrą tada, kai pavyko išgyventi tragediją. Tačiau ji tiki, kad gyvenimas antrą šansą suteikė ne šiaip sau. Olga žino, kad šiame pasaulyje vis dar neišpildė svarbiausios savo svajonės – nesukūrė šeimos.
Kaip kilo mintis atvykti į Lietuvą ir dalyvauti šiame projekte?
Aš laisvai kalbu angliškai ir svarsčiau variantą, kad persikelsiu gyventi į Europą, ištekėsiu, čia susilauksiu vaikų. Kad gyvensiu savo gyvenimą čia, Europos teritorijoje. Mano draugės rado savo antrąsias puses Europoje, atsikraustė čia gyventi ir visąlaik man kartojo: „Kodėl tu nepersikeli čia gyventi?“ Aš nenoriu čia atsikraustyti savarankiškai, aš sutinku persikraustyti tik su vyru. Jeigu vėl viską tektų statyti nuo pamatų, nuo nulio – aš tai jau padariau Ukrainoje. Ir karjera, ir nekilnojamasis turtas – viską, ko man reikia, aš užsidirbau Ukrainoje.
Beprasmiška viską mesti ten, o čia pradėti iš naujo. Tačiau jeigu atsiras meilė, santuoka, tada aš, žinoma, persikelčiau į Europą. Štai atvažiavau į Lietuvą su viltimi, kad Lietuvoje rasiu vyrą. Iki šiol niekada nesu susipažinusi su vyrais lietuviais. Susitikinėjau su italu ir danu. Dėl to pamaniau, kad netikėtai gali pavykti Lietuvoje.
Koks Jūsų įspūdis apie vyrus lietuvius?
Man kol kas neaišku. Jie 100 proc. skiriasi nuo mūsų vyrų (ukrainiečių – aut. past.). Mūsiškiai, nežinau, galbūt tik mano aplinkoje, jie įžūlesni ir ryžtingesni. O vaikinai lietuviai kol kas, kaip man pasirodė, yra santūresni, mandagesni. Be to, jie arba 50 ant 50 lygus su moterimi, arba jeigu moteris stipresnė, jie leidžia moteriai imti iniciatyvą į savo rankas. Tačiau man reikalingas vyras, stipresnis už mane. Man reikalingas vyras, kuris pats imsis iniciatyvos, kurio žodis bus paskutinis. Aš turiu jį gerbti, jo sprendimus, suprasti jo viziją ir sutikti su juo. Vyras turi būti vienareikšmiškai turi būti stipresnis. Silpnų vyrų pas mus Ukrainoje užtenka. (Juokiasi.)
Kaip suprantu, Jūs pati save laikote stipria moterimi. Koks įvykis gyvenime padarė Jus stipresnę?
Aš niekada nebuvau silpna. Mano mama – eilinė gydytoja. Aš gimiau kaime. Tėtis – vairuotojas, ne autobuso, o „vinovozo“ (cisterna, skirta vynui transportuoti), be aukštojo išsilavinimo. Man niekas iš dangaus nenusileido. Kai persikėliau gyventi į Kijevą, supratau, kad kai baigsiu universitetą, man reikia kažką padaryti, kad turėčiau gerą gyvenimą. Man mama sakė, kad galiu grįžti į tėvų namus. Man tai buvo toks suvokimas, kad aš darysiu viską, kad tik negrįžčiau pas mamą. Pradėjau dirbti, statyti karjerą, 24-erių nusipirkau pirmąjį butą Kijeve. Daug keliavau, po truputį pažindinausi su savimi ir pasauliu.
Prieš trejus metus nutiko avarija, kai aš vos nežuvau, ir aš nepamenu savaitės savo gyvenimo. Greičiausiai patyriau klinikinę mirtį. Gydytojai juokauja, sako, na tu ir atkakli. Ir kad likau gyva turėdama tokius sužalojimus, tai yra ties fantastikos riba. Visi pasakė, tame tarpe popai cerkvėse, kad pas mane kažkokia misija Žemėje, kurios dar neišpildžiau. Aš sakau: „Žinoma, neišpildžiau – aš nepagimdžiau vaiko.“ Visi man sako, kad tavo sūnus arba dukra kažkokios naudos turi suteikti pasauliui ir dėl to aš likau gyva.
Kaip įvyko toji avarija?
Aš važiavau maršrutiniu taksi, mikroautobusu, mūsų buvo 11 keleivių. Vidury baltos dienos, 11 val. ryto, vairuotojas nepastebėjo traukinio ir išvažiavo ant geležinkelio bėgių. 5 lavonai vietoje. Aš sėdėjau iš tos pusės, kur smūgiavo traukinys. Aš ir vaikinas, sėdėjęs už manęs, mes atsibudome reanimacijoje po dviejų savaičių. Jis liko neįgalus. Man pavyko, nes kai autobusa po susidūrimo vertėsi, aš išlėkiau pro langą ir nelikau autobuso viduje. Pas mane viskas buvo
sulaužyta – smūgiai buvo ir iš kairės, ir iš dešinės pusės. Aš nukritau ant dešinės kūno pusės, lūžo šonkauliai, plyšo plaučiai, iš dešiniame pusrutulyje kraujas išsiliejo į smegenis. Sunkios labai buvo mano traumos.
Projekto atrankoje sakėte, kad švenčiate du gimtadienius. Kokią datą laikote antruoju gimtadieniu?
Antras gimtadienis – balandžio 8 d. Tai diena, kai įvyko avarija. Tądien dar buvo ir Velykos. Ir aš, užuot likusi pas tėvus ir valgiusi Velykų vaišes, nusprendžiau, kad man reikia skubiai grįžti į Kijevą. Tai buvo toks sutapimas, dabar man atrodo, kad man buvo lemta papulti į tą avariją. Aš buvau nusipirkusi traukinio bilietą prieš savaitę, pakeičiau bilietus į balandžio 8 dienos, man dieną prieš kelionę atėjo žinutė, kad keičiasi automobilis ir vairuotojas. Tai yra aš jau savaitę turėjau būti Kijeve, o už vairo turėjo sėdėti kitas vairuotojas ir mašina turėjo būti visai kita. Aš suprantu, kad man buvo lemta atsidurti tokioje situacijoje.
Po tokio įvykio tiesiog neįmanoma gyventi taip, kaip gyvenau anksčiau. Užtat dabar man labai imponuoja Steve‘o Jobs‘o žodžiai: „Gyvenkite kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė.“ Dėl to aš nustojau taupyti, dabar esu ideali vartotoja visko, ko man norisi. Einu ir perku, nes aš kaip niekas kitas žinau, kad reikia mėgautis gyvenimu maksimaliai, kiek tik tai įmanoma.
Dėl to aš visada buvau stipri, bet po šios sudėtingos situacijos tapau dar stipresnė. Be to, dabar žymiai rimčiau žvelgiu į šeimos klausimą. Man jau 32-eji, suvokiu, kad vyras, už kurio ištekėsiu, kuriam gimdysiu vaikus – tai vyras, su kuriuo būsiu iki senatvės.
Ar yra poelgis, kurio niekada neatleistum savo partneriui?
Neištikimybės, įžeidimo, kai žmonės prasivardžiuoja. Taip pat turbūt vagystės, kai iš partnerio bando išpešti materialinės naudos. Jeigu apie tai sužinočiau, vienareikšmiškai tarčiau „viso gero“. Jeigu mane kokiu nors būdu norėtų išnaudoti vyras, vienareikšmiškai tarčiau „ne“.
Ar esi patyrusi santykių, kurie tave įskaudino?
Žinoma, patyriau tokius santykius ne kartą, kenčiau skausmą. Visi mes esame iškentę skausmą. Man atrodo, kai berniukas pradeda bendrauti su mergaite, štai skausmas ir atsiranda (juokiasi).
Ar jauti baimę, kad santykiuose gali susižeisti iš naujo?
Žinoma, jaučiu tokią baimę. Tačiau aš dirbu ties savimi, savo vidine būsena, todėl stengiuosi apie tą baimę negalvoti. Aš nusiteikiu, kad viskas bus gerai, puikiai žinau ir tikiu, kad ką tu siunti į visatą, tą gauni atgal. Žinoma, pasitaiko sunkių situacijų, ir aš su jomis susiduriu, bet galų gale svarbu jausti dėkingumą ir tikėti, turėti vilties, kad viskas bus gerai. Aš jau tiek iškentėjau, tiek išverkiau, tiek fizinio skausmo pakėliau, kad jau užtenka. Galima, aš dabar tiesiog kaifuosiu?
Minėjote, kad norite tapti mama, susilaukti vaikų. Tačiau kai kurie šio projekto dalyviai vyrai jau turi vaikų. Kaip tai vertinate?
Vertinu neigiamai, nes noriu savo vyrui būti pirma arba antra žmona, tačiau vaikai, noriu, kad būtų tik mūsų meilės vaisius. Kad nebūtų vaikų, susilauktų su kitomis moterimis.
