Nors ir nuolat girdime apie ukrainiečius, kurie dėl karo lieka atskirti nuo pasaulio, Oksana Pikul tikina, kad su šeima jai pavyksta bendrauti nuolat.
„Palaikome ryšį kiekvieną dieną, susiskambiname dar ir po kelis kartus. Pavyko pas save priglausti tetą ir pusseserę, kurios atvyko iš Ukrainos. Tėtis atsisakė atvykti, nors ir jo amžiaus rodiklis tą leido. Jis nusprendė pasilikti ir ginti savo namus. O brolio amžius toks, kad jis pagal tvarką privalo likti šalyje. Bet jis nusiteikęs taip pat pozityviai, kaip ir tėvas – su mielu noru jis ten. Sakau su mielu noru, nes net neįsivaizduojate, kokie būna tie skambučiai – kupini geros emocijos, šypsenos, palinkėjimo mums nesijaudinti, nors, atrodytų, turėtų būti atvirkščiai“, - kalba Oksana.
Oksanos tėtis gyvena Ukrainos pietryčiuose esančiame Dnipre, o brolis šiuo metu atsidūrė Lvive, kur visą save atiduoda padėdamas miesto gyventojams.
„Dnipre daugiau vyksta oro puolimai, ne sausumos. Todėl situacija nėra tokia baisi, kaip kituose miestuose. Bet realiai pagalvojus suvoki, kad bet kada situacija gali pasikeisti. Tačiau stengiamės neprarasti vilties ir laukiame karo pabaigos“, – viltingai taria ji.
Padeda kaip gali
Prasidėjus karui kaip niekad pamatėme, kokia ryžtinga ir vieninga ukrainiečių tauta. Žmonės vienijasi ir ryžtasi suteikti pagalbą ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. O. Pikul pasakoja, jog jos brolis, gyvendamas šiek tiek saugesnėje vietoje, nesėdi sudėjęs rankų ir nelaukia, kol karas pasibaigs savaime.
„Tai – ne šios tautos bruožas. Visi prisideda, kas kaip gali. Mano brolis, nors ir be ginklo, padeda kariams. Jis pagal viską yra trečio šaukimo žmogus – paprastas civilis, kuriam duodamas ginklas į rankas tik po tų, kurie turi karinį išsilavinimą. Dabar jis padeda ruošti maisto davinius, kadangi yra kirpėjas – kerpa ir iš padeda taip, kaip gali“, – apie brolio indėlį pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto nors ir į sunkią realybę žmonės sugeba žiūrėti pozityviai, karo zona padaro savo. Žmonės tampa irzlesni, piktesni ir dar labiau pavargę dėl ištiso dairymosi per petį ir baimės, kad bet kada gali kilti pavojus.
„Jie į viską stengiasi žiūrėti teigiamai ir pozityviai ir, žinoma, laikytis atitinkamų taisyklių. Tačiau žmonės ten tikrai nemiega – įsivaizduokite, kad jie visai negali pailsėti, nes nuolat kaukia sirenos. Normalu, kad žmonės įsitempę, pervargę ir irzlūs. Aišku, man lengva kalbėti, kai mano artimieji saugūs. Girdime istorijų, kur žmonėms ir 20 parų tenka rūsiuose slėptis be maisto ir vandens. Galime tik įsivaizduoti, kokia pažeista ir neatstatoma yra jų psichika“, – su rūpesčiu balse taria moteris.
Oksana sako, kad klausydama savo artimųjų pasakojimų supranta, kad vilties jie nestokoja – kartais paskambinę net pralinksmina ją. „Žmonės labai laukia karo pabaigos ir atidavę visas savo jėgas stengiasi padėti taip, kaip tik įstengia ir gali. Šiai dienai juos kankina tik nerimas ir neramus miegas – dėl to reikia džiaugtis... Bet jie išties nusiteikę labai pozityviai – paskambinę juokiasi, šypsosi. Rodos, kad mes turėtume juoktis ir palaikyti, bet būna ir atvirkščiai“, – šypteli ji.
Nepasiduoda neigiamoms emocijoms
„Mieste, kuriame dabar yra mano tėtis, viskas dar funkcionuoja. Gali įsigyti maisto produktų, yra įvesta komendanto valandos. Žmonės dirba, girdėjau, kad yra ir tokių, kurie ieškosi darbo. Miestai stengiasi gyventi įprastu ritmu, tik su ribojimais“, – apie situaciją Dnipre kalba ji.
Todėl žiūrint į karo realybėje gyvenančių žmonių pavyzdį, Oksana sako, kad gyvenant čia esi priverstas grįžti į rutiną, kad galėtum išlaikyti šeimą.
„Ašarą nubraukiu dažnai, bet turiu laikytis dėl savo vaiko – jis negali namuose jausti nerimo. Į įprastą ritmą nori nenori reikia grįžti, čia pat atsakomybė ir darbai. Negalima užsidaryti vien tik savyje ir pamiršti aplinkinius“, – kalba Oksana.
Ji sako, kad ginant tai, kas tavo, sugebame žymiai geriau nei tai, kas svetima. „Ginti savo namus žmogus dažniausiai turi daugiau motyvacijos, noro ir polėkio, nei svetimšalis, kuris gali būti alkanas ir piktas kaip žvėris. Dažnai būna taip, kad žvėrį gali lengvai ir sudoroti. Manau, kad visi nusiteikę karingai.“
