Provokacija scenoje ir neįprastais režisūros sprendimais garsėjantis kūrėjas nuolat stebina žiūrovus ir priverčia sukti galvas: kas lemia menininkų įkvėpimą?
Šiemet „Sirenos" nagrinėjo dar vieną kultūrinės priešpriešos temą: teatro rezistenciją. „Jis tapo tam tikra priešprieša masinei kultūrai ir nesibaigiančiam šou – tai šiuo metu ypač akivaizdu Lietuvoje. Ir televizijoje, ir politikoje, ir teatruose. Gyvename šou komunikacijoje, be šių elementų pradėjome nebesuprasti vienas kito. Aktorius tapo linksmintoju, o tai prieštarauja jo prigimčiai. Ši profesija unikali tuo, kad aktorius savo žmogiškaisiais resursais – kūnu, siela, dvasia – kalba, byloja apie žmogų ir žmoniją. Teatre to nebematome. Tik tame, kuris, deja, jau gyvena tam tikrą rezistencinį gyvenimą", – „Sirenų" paskirtį aiškino O. Koršunovas. Anot jo, tai nebuvo didelis festivalis didelėse salėse. Svarbiausia čia – idėja ir žinia, kuri turėjo būti paskleista.
Ši žinia – jau septintoji, skleidžiama „Sirenų". Ankstesni festivaliai nagrinėjo teatro kaip socialinio reiškinio, „nepatogaus" teatro, teatro ir mirties bei daugelį kitų temų. Kaip šios idėjos gimsta kūrėjo galvoje? „Gyvenimas, – trumpai ir nesusimąstęs atsako režisierius. – Aktualijos, tam tikri klausimai... jie iškyla patys." Įkvėpimo galima semtis iš visko – iš vaikystės, praradimų, meilės, kitų kūrybos užkratų. Kuriantį žmogų gali įkvėpti ir Kariotiškių šiukšlynas ar televizijos šou. Tačiau, pabrėžia menininkas, kilnią kūrybą įkvepia kilnūs dalykai.
Oskaras Koršunovas (nuotr. Ruslano Kondratjevo)
„Mūza – gražus poetų kūrinys. Kita vertus, tai svarbi menininko gyvenimo dalis. Tik gyvenime ji galbūt yra proziškesnė nei kūryboje“. Ar mūza gali tapti žmona, režisierius nežino – vedęs jis dar nebuvo: „Tikriausiai gali. Tik nesinori svaidytis tokiomis frazėmis. Aišku viena: artimas žmogus kūryboje padeda labiau už bet ką kitą.“
Kūryba yra sudėtingas ir „klaikiai sekinantis reikalas", neslepia Oskaras, tačiau ir nelaiko jos darbu. Pasak jo, „gyvas esi tuomet, kai kuri ir mąstai“. Todėl režisieriui kūryba tapo gyvenimo būdu: „Pasirinkau profesiją „nuo nulio iki nulio, nuo dvylikos iki dvylikos" – tą, kuri trunka dvidešimt keturias valandas. Net miegodamas, net sapnuodamas užsiimi kūryba."
Oskaras Koršunovas (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
Asketiškas gyvenimo būdas menininkams nėra privalomas, tačiau kūrėjo gyvenimas turi trūkumų. Asmeninį gyvenimą su profesija suderinti visada sunku, o kūrėjams tai sekasi sunkiausiai. „Menininko gyvenimas iš esmės yra labai egoistiškas", – tvirtina režisierius. Viename interviu Oskaras jį apibūdino kaip „visišką vienatvę daugybės žmonių apsuptyje". Vienatvė itin pajuntama kelionėse. Tačiau ji taip pat reikalinga.
O.Koršunovas keliauja taip daug, kad save tenka vadinti „iš dalies emigravusiu". Trumpai pamąstęs menininkas konstatuoja: du trečdalius laiko jis praleidžia ne Lietuvoje. Interviu su režisieriumi vyko naujo spektaklio pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne" premjeros Vilniuje išvakarėse, ką tik po spektaklio Peterburge pastatymo, kelios dienos prieš O.Koršunovui išvykstant į Islandiją. Vis dėlto režisieriaus mūzomis nuolat tituluojamos lietuvės, o pats vyras namais vadina butą Vilniaus senamiestyje: „Nors Vilniuje praleidžiu mažiau laiko nei iš jo išvažiavęs, save laikau gyvenančiu čia. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau." Vilnius menininką įkvepia: „Paprasčiausiai čia gimiau, tai yra ta vieta, kuri man kalba. Čia, šiose gatvėse, yra mano asmeninė istorija."
