Žmonės gali sakyti, kad nori padėti benamiams, bet jų elgesys byloja ką kita, rašo JAV portalas „AlterNet“.
Prieš keletą metų, kada Davidas Sleppy vaikštinėjo po Toronto centrą, jis pastebėjo jauną benamį vyrą, labai panašų į jo paties sūnų. Vyras miegojo ant šaligatvio.
„Kieno tai sūnus?“ - pagalvojo jis.
D. Sleppy nufotografavo vyrą, ir jam kilo mintis išleisti fotografijų knygą. Jos tikslas – parodyti nematomą benamių žmonių gyvenimą. Knyga vadinasi „No One Sees Me“ ( „Niekas manęs nemato“). Toks pavadinimas atsirado dėl vieno susitikimo jo kelionės metu.
„Kas benamiui blogiausia?“ - paklausė D. Sleppy vieno tokio žmogaus gatvėje.
„Manęs niekas nemato“, - išgirdo jis atsakymą.
Kodėl mes nematome
Benamiai žmonės yra nematomi – jų nepastebi praeiviai, gulinčių ant šaligatvių, parkuose, metro stotyse. Bet, ko gero, labiausiai stebina žmonių abejingumas, kada benamiai jų prašo pagalbos. Tokie prašymai, kaip „Gal turite smulkių?“, „Ar neduotumėte dolerio?“ ir „Padėkite, prašau“ dažniausiai lieka neišgirsti – nudelbę akis, žmonės praeina pro šalį. „Prašyti išmaldos yra siaubinga. Tiesiog tai yra labai sunku. Tu kiekvieną sykį susiduri su atsisakymu padėti ir atstūmimu“, - sako Paulas Bodenas, kuris keletą metų buvo benamis, o dabar dirba projekto „ Western Regional Advocacy Project“ organizavimo direktoriumi. Šio projekto tikslas - nustatyti ir pašalinti pagrindines skurdo ir benamystės priežastis.
„Didžioji dalis žmonių, einančių pro elgetas, juos ignoruoja, pasako grubių žodžių arba žiūri į juos taip, tarsi jie būtų visuomenės atmatos. Bet yra ir vienas kitas, kuris užjaučia ir sušelpia. Yra ir tokių žmonių, kurie bent pažiūri išmaldos prašančiam žmogui į akis ir pasako: „Atleisk, brolau, šiandien negaliu“.
Viena iš akivaizdžiausių tokios skirtingos žmonių reakcijos į elgetas priežasčių yra jų skirtingas įsivaizdavimas, kas tie benamiai yra.
„Kaip gi žmonės į juos žiūri – laiko, kad jie yra tinginiai, kad nusipelnė to, ką gavo, kad jie nenori dirbti, o tik laukia numesto kąsnio. Tokie žmonės širdyje neturi pagailos“, - sako psichologijos profesorius iš Wayne valstybinio universiteto Paulas Toro, gvildenantis klausimus, susijusius su visuomenės požiūriu į skurdą ir benamystę.
Tyrimų metu P. Toro išsiaiškino, kad žmonės iš tokių šalių, kaip JAV ir D. Britanija, kurių ekonomikos labiau kapitalistinės ir mažesnė socialinė pagalba, dažniau laikosi nuomonės, kad pagrindinė benamystės priežastis yra asmeninės silpnybės ir trūkumai. Lyginant su kitų šalių piliečiais, jų širdyse yra mažiau gailesčio benamiams. Tuo tarpu JAV ir D. Britanijoje benamių daugiau, negu, tarkime, Vokietijoje, kur yra garantuotos minimalios pajamos, kur didesnės bedarbio pašalpos, o gyventojai turi daugiau teisių.
Ir vis dėlto, sako P. Toro, Jungtinėse Valstijose didesnė žmonių dalis su užuojauta žiūri į benamius. „Dabar nuo užuojautos nepavargstama, kaip tai kažkada buvo žiniasklaidoje, - pastebi jis. - Toks pavargimas nuo užuojautos atsirado žiniasklaidoje praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, paskui jos interesas benamiams kažkaip išsilygino, tačiau visuomenės – ne“.
P. Toro, atlikdamas savo tyrimus, taip pat išsiaiškino, kad didžioji dauguma žmonių (60 proc.) pareiškia apie savo pasirengimą mokėti didesnius mokesčius, kad galėtų padėti benamiams.
Tačiau nors abstrakčios idėjos padėti benamiams ir sulaukia pritarimo, realus susitikimas su žmogumi, kuris prašo pagalbos, neretai sukelia priešiškumą.
„Kuo toks skurdas yra arčiau pasiturinčio žmogaus, tuo šlykštesnis jis atrodo, - sako P. Bodenas. - Ir labai gaila, kad šlykštus atrodo pats elgeta, o ne skurdas apskritai. Šlykštus yra skurdas. Jis nemalonus. Nuo jo sklinda blogas kvapas“. Anot P. Bodeno, galų gale, žmonės nori privatumo ir vienumos viešose vietose – ir tokio privatumo ir vienumos laipsnis priklauso nuo to, kas prašo padėti.
„Man atrodo, kuo neturtingesnis ir nešvaresnis žmogus, kuo tamsesnė jo oda, tuo didesnė tampa ta privačios erdvės pūslė, kuria mėgsta apsupti save vaikštinėjantys amerikiečiai“, - teigia P. Bodenas. Ši privatumo pūslė, mano jis, trukdo žmonėms solidarizuotis su benamiais.
„Mes per pastaruosius 30 metų benamius vaizduojame kaip kažkokius šėtonus, kad praeiviai tiesiog negali patikėti, kad ir jie kada nors gali atsidurti gatvėje – juk jie ne bepročiai, ne narkomanai, ne alkoholikai ir ne kvailiai“.
Tačiau Robertas Praschas su tuo nesutinka – jo požiūriu, praeiviai, vis dėlto, galvoja apie tai, kad gali atsidurti gatvėje. Profesorius R. Praschas, dėstantis ekonomiką Middlebury koledže, sako, kad pasąmonėje kai kurie žmonės supranta, jog jei ne susiklosčiusios aplinkybės, jie taip pat galėjo atsidurti gatvėje.
„Psichologiškai lengviau sau pasakyti: „Ne, toks aš niekada nepasidaryčiau, nes šis žmogus skiriasi nuo manęs“, - aiškina jis. – Todėl man atrodo, kad žmonės, vis dėlto, galvoja apie tai. Galvoja beveik instinktyviai. O gal tai išgyvenusio kaltės kompleksas. Žmonės tokiu metu tiesiog negali žiūrėti į savo sėkmę. Tai pradeda gąsdinti. Tenka rimtai galvoti apie tai, kas būtų, jeigu benamio vietoje atsidurtų jie“.
Iš tikrųjų, beveik 40 procentų amerikiečių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, ir todėl, jei būtų atleisti iš darbo, jie jau po kelių mėnesių gali tapti benamiais. Tačiau, kaip pažymi R. Praschas, labai dažnai daugelis žmonių, ypač iš progresyvių pažiūrų žmonių tarpo, laiko, kad tokį požiūrį galima pakeisti tikslesne informacija. Jis teigia, kad reikia tirti emocinius žmonių įsitikinimus, kurie atsiranda ankstyvoje jaunystėje ir užsifiksuoja žmogaus sąmonėje.
R. Praschas tęsia: „Žmonės turi tam tikrus emocinius įsitikinimus, kurie išeina už informacijos problemų ribų. Na, pavyzdžiui, „Amerika yra išskirtinė šalis“, „Amerika yra tokia vieta, kur tu gali daug pasiekti, jeigu įtemptai dirbsi“ arba „Aš pasiekiau laimėjimų, nes įtemptai dirbau ir aš esu išskirtinė asmenybė“. Jeigu žmogus mato gatvėje daug benamių, tai pradeda prieštarauti jo emociniams įsitikinimams. Tada, kaip man atrodo, žmonės pradeda darytis grubesni iš vidaus. Tai lyg pareiškimas „man reikia ginti savo įsitikinimus“.
Davidas Levine, Denverio universiteto Josefo Korbelo aukštosios tarptautinių studijų mokyklos prodekanas mokymo reikalams, mano, kad čia klausimas kur kas platesnis, negu emociniai įsitikinimai, kada kalbama apie darbą arba apie sėkmę. Anot jo, žinių apie benamius neturėjimas suteikia žmonėms erdvės, į kurią jie išlieja savo baimes – o paskui bėga nuo jų.
„Mes augame su savigarbos deficitu. Mes augame, giliai abejodami savo verte... Ir kada mes sutinkame žmogų, kuris kultūriniu požiūriu yra gėdos ar nesėkmės įsikūnijimas, tai mumyse suaktyvėja mūsų pačių savigarbos deficitas. Tad susitikimo su benamiu momentu atgyja visi mūsų vidiniai jausmai, iš mums iškyla klausimas: „O ką man daryti su tais jausmais?“ Su šio žmogaus pagalba mes juos suvaldome. Tas pats su godumu. Kapitalistai godūs. Bet mes taip pat galime pasinaudoti jais, kad suvaldytume savo godumą. Mes sakome: „Aš nesu godus, tai kapitalistai godūs“. Tai labai dažnai sutinkamas... problemų sprendimo mechanizmas žmonėms“.
D. Levine pažymi, kad elgetavimas dažnai susijęs su gėda, o žmonės į jį reaguoja įvairiai (nors visi bando tą jausmą paslėpti). Kai kurie, sako jis, mėgina bėgti nuo savo pačių gėdos, ir ima viešai gėdinti benamį (ragindami jį susirasti darbą ir t.t.). Kiti gali duoti pinigų, nes laiko, kad yra kalti dėl benamio patiriamos gėdos. Jie pervertina savo kaltę mėgindami kompensuoti žalą. Yra net tokių žmonių, sako D. Levine, kurie duoda dažnai, kad perneštų savo gėdą kitiems, ir nebejaustų jos patys.
„Visa tai kalba apie tai, kad yra gana stiprus, nors ir laikinas susitapatinimas su benamiu žmogumi... kuris reprezentuoja mūsų vidinio, gėdingo, stokojančio, nekompetentingo ir belaimio „aš“ išorinį pavidalą, - tęsia jis. – Susitikimas su benamiu gali priversti mus pajusti kito žmogaus gėdą, kuri per tokį susitapatinimą tampa mūsų pačių gėda“. D. Levine nuomone, kadangi gėda mūsų visuomenėje yra tabu, žmonės tokiuose susitikimuose dažnai atranda paguodą. Turbūt, jeigu žmonės susimąstytų apie savo diskomfortą, jie pradėtų geriau suprasti savo poelgius. „Aš manau, kad mūsų motyvų supratimas stato mus į geresnę padėtį tokiuose susitikimuose su kitais žmonėmis, - sako D. Levine. – Mes mažiau ir rečiau skriaudžiame juos, kada žinome, kodėl darome tai, ką darome“. Akis į akį su skurdu Nors milijardai žmonių gyvena skurde, ir daugelis žmonių nori padėti skurstantiems, metai bėga, o kokių nors ypatingų permainų čia nematome. Ir reakcija į vargšų prašymus duoti jiems pinigų gali parodyti, kodėl taip yra. Susitikimas su elgeta yra retas ir sudėtingas momentas, kada vienas iš jų turi galimybę atsiliepti į kito prašymą padėti arba, bent jau kažkaip į jį sureaguoti. Tačiau dauguma žmonių ignoruoja elgetas, kaip ir diskomfortą nuo tokio susitikimo – lygiai taip pat, kaip visa visuomenė pasauliniame kontekste ignoruoja skurdą. Ko gero, pirmasis žingsnis sprendžiant skurdo mažinimo problemas yra tas, kad reikia išanalizuoti pačius save ir mūsų reakciją į skurdą. Kada mes pradedame susimąstyti dėl savo motyvų, P. Bodenas rekomenduoja mums kritikuoti struktūras, kurios iššaukia skurdą pasauliniu mastu. „Elgetavimas – tai rasizmo, klasinio priešiškumo, būstų stokos pasireiškimas, - sako jis. Todėl neduokime šiaip sau pinigų ir nesakykime sau: „Och,kaip man nuo to gera“. Duoti žmonėms pinigų, kada jie elgetauja – tai nėra skurdo problemų sprendimas. Mes tiesiog padedame savo giminiečiui-žmogui, ir tai puiku“. Tikriausiai, tai gera pradžia. Bet tik pradžia, ne daugiau. Bet jeigu mes galime padėti žmonėms, su kuriais susitinkame, jeigu mes juos pripažįstame, tai, tikriausiai, mes galime imtis spręsti vieną iš pačių didžiausių problemų, kuri slepiasi už skurdo.
Nuolatiniai susitikimai su benamiais žmonėmis rengiant knygą padėjo Davidui Sleppy įžvelgti juose patį save. „Ar mes šiame žmoguje nematome dalies savęs?“- kelia jis klausimą savo knygoje.
D. Sleppy sako, kad jo projekto tikslas – padėti suprasti, kad benamiai žmonės – tokie patys, kaip ir visi kiti, ir todėl reikalauja pripažinimo. Jis pabrėžia: „Aš dabar visuomet stengiuosi žiūrėti žmonėms į akis ir šypsotis, juos sutikęs. Tai reiškia, kad tu matai juos gatvėje, pažįsti ir pripažįsti“.
