Ne, nepritariu užmigdinimui. Kančios yra tiek žmonių ir gyvūnų vienodi. Bet žmogaus nemigdo. 2015-ti metai, man ypač buvo nesėkmingi. Per pačius Naujus metus,praradau pekinų veislės šuniuką. Pas mus jie nestimpa,o miršta. Ją laikiau prispaudusi prie krūtinės,kol nustojo kvėpuoti. Žinoma,ašarų buvo nemažai,ji buvo 11-kos metų. Vasarą, neaiškiomis aplinkybėmis kita pekinukė, 7-nių metų. Rudenį vokiečių aviganis,jis 12-kos metų. Su juo vuljere iki pusės nakties išbuvau. Kalbėjomės,guodžiau ir atsisveikinau. Žinojau kad rytą jį rasiu užmigusį. Deje, nei vieno nemigdėme ir su visais buvau, nepalikau. Dabar turiu 14-kos metų pekinukę, jų mamą. Deje,jai vėžys šiemet išsivystė, gydyti nepatarė,kadangi sena jau. Siųlė užmigdyti,nesutikau. Nejaugi jie tik užmigdinimo nusipelnė. Nejaugi mes už jų ištikimybę ir meilę tik tiek galime atsidėkoti? Nejaugi negalime būti prie jų sunkiu momentu...?

Kai kada gailestingumas nors ir žiaurus, bet vis tiktai yra gailestingumas ir kančių nutraukimas. Pas mus daro baisiau- išveža ir išmeta kaip šiukšles savo gyvūnus. Kasnet vis naujų benamių katinų, šunų. Štai tuomet gaila gyvūnų, kurie buvo reikalingi tik vaikui pasidžiaugti. O kai jau nustoja džiaugtis tiesiog išmeta. Tegul badauja, šąla, tegul miršta baisiose kančiose. Štai tokia mūsų, lietuvių, meilė augintiniams.

Turėjau kalytę, kuri sirgo epilepsija. Su šia liga išgyveno 8 metus, nors veterinaras iškart pasmerkė ir siūlė migdyti. Derinom vaistų schemas, kad nebūtų per didelės dozės.. Ir ką, gyveno, džiaugėsi..