„Kai realybė tampa nepakeliama, taip kaip ją matai, pradedi ieškoti pabėgimo būdų. Vyresnė karta bėga į televizorius, jaunimas į internetą, kiti į medikamentų sukeliamą nejautrą, kad man tas pats. Kiti prie nelegalių ar legalių svaigalų, psichotropinių medžiagų“, – patirtais išgyvenimais dalijosi K. Dvareckas.
Užklupus depresijai dvasininkas nežinojo į ką kreiptis pagalbos, bijodamas pasmerkimo ir nesupratimo. Vietoje to, jis dvasinį skausmą malšino alkoholiu ir narkotikais.
„Nežinojau, kad čia liga, galvojau, kad čia mano bevališkumas, nuodemingumas ima viršų, galvojau, kad aš esu visų aplinkinių kančių priežastis, atmečiau variantą prašyti pagalbos, – atviraus iš gyvenimo bedugnės išsikapstęs dvasininkas.
2007 metais Bagaslaviškio (Širvintų raj.) ir Krikštėnų parapijų vikaras, tuomet 27 metų K. Dvareckas buvo sulaikytas ir dvidešimt parų išbuvo sulaikytas, po kurio laiko pervežtas į Lukiškes. Per kratą pas jį rasta heroino.
„Gerai, kad buvau uždarytas, nes nežinau, kokie liguisti sprendimai būtų kilę toje liguistoje galvoje tuo metu. Kalėjimas apsaugojo visų pirma mane patį nuo savęs paties, kad savęs nepribaigčiau iki galo. Ėjau pas kalėjimo psichologą klausti, kam rašyti prašymą, kad dar truputi pabūti. Man ten saugiau buvo būti negu visuomenėje, kurioje buvo begalės klausimų“, – jo gyvenimą pakeitusį įvykį prisiminė K. Glaveckas.
Priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas K. Dvareckas tikina, kad vaikystėje jo ryšis su tėvais buvo ne toks, kokio geidė jo širdis. Nors tėvai dėl jo stengėsi, tačiau sūnus negaudavo gerų žodžių, kai jam sekasi ar supratimo, kai kas nors nepasiseka. Anot kunigo, ši problema itin aktuali ir šiomis dienomis, kai tėvai vaikus stengiasi aprūpinti tik materialiai ir skiria jiems vis mažiau dėmesio.
„Mano atveju tikrai turiu nuostabius tėvus, kurie dėl manęs viskam pasiruošę, tik kad jie labai daug dirbo. Turbūt nemaža dalis žmonių Lietuvoje galvoja, kad vaikams reikia labai daug materialių dlaykų. Bet kaip matome tie materealūs dalykais gali tik nutukinti, apsunkinti, o žmogus ilgisi ir besąlygiškos meilės patirties. Kad aš skiriu tau laiko, nes tu man svarbus, kad tavo gautas dvejetas nemažina tavo vertės“, – pastebi kunigas.
Kaip tėvai turėtų suprasti, kad jų vaikas neria į priklausomybių vandenis? „Dažniausiai tai matyti, – tikina kunigas, – siaurėja vaikų interesų ratas, jie pradeda šalintis kitų, tarsi užsidaro savo pasaulyje. Jiems atrodo, kad alkoholis, kvaišalai yra vienintelis būdas pabėgti nuo netikrumo, kurį patiria. Priklausomybė yra tarsi vidinė emigracija, kuri padeda pabėgti nuo netobulos realybės“.
Visą pokalbį žiūrėkite:
