Psichologė pabrėžia, kad žmogus apskritai nelinkęs dažnai kalbėti rimtomis ir ne visada linksmomis temomis, o neigiamas emocijas ignoruoja ir stengiasi pamiršti. Be to, pasak jos, šiandien mus supa nuolatinis vizualinis triukšmas, kuris užgožia sudėtingesnes temas ir paverčia jas tarsi nepaklausiomis, todėl ir animacinių filmų kūrėjai jas stengiasi aplenkti.
Tiesa, rimtesnių temų stoką, jos nuomone, kompensuoja europietiški animaciniai filmai. Vienas naujausių – rugpjūčio 13 dieną pradedamas rodyti „Oskarų“ nominantų, garsių prancūzų animatorių Jeano-Loup Felicioli ir Alaino Gagnolio kūrinys „Nematomas herojus“.
„Šis filmas, mano manymu, yra puikios animacijos pavyzdys vien dėl to, jog nesiūlo tik išorinės stimuliacijos – ryškių spalvų, veiksmo ir humoro“, – tvirtina V. Mudėnaitė-Savickienė.
Filmas pasakoja apie ligoninėje gulintį mažąjį Leo, kuris netikėtai supranta turintis galių – atsiskirti nuo savo kūno ir nevaržomai skraidyti virš Niujorko. Ligoninėje berniukas susipažįsta su policininku Aleksu, kuris siekia sučiupti milijoninį miestą į miltus grasinantį sumalti paslaptingą nusikaltėlį „sulopytu“ veidu. Suvieniję jėgas, mažasis pacientas ir policininkas ryžtasi sučiupti niekdarį.
Nors filme netrūksta nuotykių, jis prisiliečia ir prie sudėtingų temų. Pavyzdžiui, susidūrimo su sunkia liga. Psichologė teigia, jog didžiausia filmuko stiprybė yra ta, jog mažiesiems žiūrovams kūrėjai siūlo atpažįstamas ir gyvenimiškas situacijas, o apie herojų ištikusią nelaimę kalba subtiliai ir jautriai.
„Geras animacinis filmas, kaip šis, pirmiausia moko empatijos. Mažieji žiūrovai pradeda pažinti save, ypač jei herojų patirtys yra panašios kaip ir jų. Veikėjų išgyvenimų panašumas skatina bendrumo jausmą – vaikai jaučia palengvėjimą supratę, kad ne vieni turi panašių patirčių, ne vieni panašiai elgiasi ir mąsto“, – tvirtina psichologė.
Pagyrimų „Nematomam herojui“ negaili ir kino kritikai. Jų teigimu, prancūzų animatoriai puikiai išlaikė balansą tarp rimtumo ir pramogos, o rodydami pagrindinio herojaus Leo ligą nenuslydo į manipuliavimą emocijomis.
„Matyti animacinį filmą, kuris nesistengia kiekviename žingsnyje žiūrovą priblokšti, priversti jį juoktis ar verkti, yra tikra atgaiva“, – sako amerikiečių kino apžvalgininkas Noelis Murray.
Išskirtinio dėmesio sulaukė animacinio filmo technika. Patys autoriai prisipažįsta, kad kurdami filmo pasaulį įkvėpimo sėmėsi iš Pablo Picasso, Amedeo Modigliani ir kitų dailininkų darbų bei mokslinės fantastikos ir detektyvinių filmų.
