Jau atradome keliolika "senatvės genų", bet nė per žingsnį nepriartėjome prie amžinojo gyvenimo. Tai gera naujiena tiems, kurie domisi... seksu.
Brooke Greenberg sukėlė ant kojų visus. Tik pamanykite, kokia staigmena: šešiolikmetė mergina, kurios kūnas - vis dar pusantrų metų! Kiekvienas senėjimo procesų tyrinėtojas svajoja apie tokį atvejį. Pasipylė komentarai - "Užšaldyta laike," "Amžinai jauna". Brooke tėvai neužsikrėtė mokslininkų ir žiniasklaidos entuziazmu. Jau keleri metai jie mėgina rasti specialistą, kuris galėtų padėti dukrai. Gydytojai skėsčioja rankomis ir mergaitės negalavimą vadina "X sindromu".
Šešiolikmetei vis dar neiškritę pieniniai dantys, o jos smegenys nedaug pakitę nuo gimimo. Brooke nemoka kalbėti, nors sugeba pranešti, kokių turi poreikių. Mergaitės ūgis - tik 76 cm, svoris - 7,3 kilogramo. Tačiau šešiolikmetės organizmas turi išties nepaprastų galių.
Kai Brooke buvo penkerių, medikai jos smegenyse aptiko gumbą. Dėl šios priežasties mergaitę ištiko koma. Ji truko beveik dvi savaites. Ligonė pabudo pati - gumbas dingo be pėdsakų. Po dvejų metų mergaitės skrandyje trūko votis, ji patyrė insultą. Prabėgus kelioms savaitėms apstulbę gydytojai negalėjo rasti audinių pažeidimo pėdsakų. Tarytum vaiko organizmas stebuklingai įstengė regeneruotis.
Mokslininkus apėmė euforija: reikia išsamiai ištirti pacientės DNR - patikrinti geną po geno, kol pavyks aptikti permainą, kuri bus "senatvės išjungiklis"! Ir ką jie surado? Nieko. Kiekvienoje genomo, kuris, kaip žinome, atsakingas už mūsų silpnėjimą ir senėjimą, vietoje viskas buvo kuo normaliausia. Tolesni tyrimai atskleidė specialistams nepaprastą reiškinį. "Brooke būklė nėra priešingybė senatvei. Greičiau tikėtina, kad įvairūs jos kūno audiniai gyvena savo gyvenimą. Ląstelių brendimo ir senėjimo procesai mergaitės organizme nekoordinuoti. Dėl to jos kaulai atrodo kaip dešimtmetės, dantys - kaip aštuonerių metų vaiko, o smegenys, sprendžiant iš audinių ir struktūros, yra devynių mėnesių naujagimio raidos etape", - neseniai pareiškė Richardas Walkeris iš Pietų Floridos universiteto medicinos koledžo. Jis kartu su kolektyvu aprašė Brooke atvejį.
Mokslininkai įsitikinę: jei šešiolikmetės genetinėje "mašinerijoje" kas nors kliuvinėja, tai gali būti iki šiol neatpažintas genas (arba jų grupė), atsakingas už tą procesą, kai organizmas auga, bręsta ir sensta kaip visuma. Mergaitei trūksta "genetinio dirigento 0147, kuris reguliuotų vystymosi raidos etapus ir sulydytų jos genus į harmoningą visumą. Brooke organizmas yra tarsi orkestras, kuriame kiekvienas instrumentas groja savo partiją, visiškai nesiklausydamas kitų.
Taigi B.Greenberg labiau pasiklydusi laike negu jame užšaldyta. Ar nepaprasta mergaitės liga geriau paaiškins, kaip veikia mūsų vidinis chronometras? Visi to tikisi. Šešiolikmetė naujagimė yra tik dar viena stotelė mokslui vejantis jaunystę, bet tikrai ne riba.
Genai neteikia vilčių
Kas šiek tiek laiko senatvės tyrinėtojams atsiranda nauja viltis. Prieš kelerius metus tai buvo genas, kurį mokslininkai aptiko ieškodami ligos, vadinamos progerija, priežasties. Ne specialistas gali pamanyti, kad progerija ir B.Greenberg "X sindromas" - tai dvi to paties medalio pusės. Juk Brooke atrodo išvis nesenėjanti, o progerija sergantys vaikai gyvena tarsi greitesniu tempu.
Pirmieji šios ligos požymiai pasireiškia sulaukus dvejų metų. Oda susiraukšlėja, ant galvos nebelieka plaukų. Netekus riebalinio audinio smailėja nosis, įdumba skruostai. Tie jauni senukai kenčia sąnarių sąstingį, turi problemų dėl klubų sąnarių. Jų negalavimų sąrašą papildo dažnas kraujavimas iš nosies, galvos skausmai, sklerozė ir kraujo apytakos sutrikimai.
Pažymėtina, kad progerija sergantiems asmenims, nors jie turi daug pagyvenusių žmonių bruožų, nebūdingos senatvinės ligos - navikai ar neurodegeneracinės ligos. Tų vaikų protinis išsivystymas atitinka metrikuose įrašytą jų amžių, o intelekto dalmuo paprastai būna didesnis už vidutinį. Košmaras ar ne?
B.Greenberg mama per vieną televizijos laidą pasakojo, kad kiekvienus dukters gyvenimo metus stengiasi laikyti mėnesiu. Progerija sergančių ligonių tėvus kamuoja visiškai priešinga problema - jų vaikų kūno amžius per kiekvienas išgyventus metus pakinta 8-10 metų. Miršta (dažniausiai nuo insulto arba širdies raumens infarkto) kaip "devyniasdešimtmečiai" jaunuoliai.
Progerijos geną, tyrinėdamos atskirai, atrado dvi mokslininkų grupės 2003 metais. Su juo buvo siejama daug vilčių sutramdyti senatvę. Paaiškėjo, kad už senatvės pagreitinimą atsakingas mažytis 6 mln. nukleotidų plytelių, sudarančių vieną iš genų 1. chromosomoje, sukeitimas vietomis. (Kiekvienas turime 30 tūkst. genų, juos sudaro maždaug 3 mlrd. nukleotidų, tad 6 mln. tame kontekste tikrai nedaug.) To geno paskirtis - gaminti baltymą, kuris stabilizuoja plėvelę, gaubiančią branduolį ląstelėje, o jo mutacijos sukelia ląstelės branduolio struktūros ir funkcijų pakitimus. Jų efektas - priešlaikinis organizmo senėjimas. Galbūt ir senėjimas apskritai, nes, kaip rodo naujausi tyrimai, sveikiems vyresnio amžiaus žmonėms (nors bandymai dažniau daryti su ilgaamžėmis žiurkėmis) tie ląstelių baltymai degeneruoja panašiai kaip progerija sergantiems vaikams.
Kas mums praktiškai naudinga iš šių žinių? "Maniau, kai tik pavyks nustatyti progerijos priežastį, liks žengti jau tik mažą žingsnelį iki vaistų nuo senatvės sukūrimo, - prisipažino gydytoja Lesli Gordon, kuri atsidavė progerijos tyrimams, nes šią ligą diagnozavo jos 21 mėnesio sūnui, ir kuri drauge su vyru įkūrė Progerijos tyrimų fondą. - Tas atradimas man buvo labai skaudus. Išsisklaidė viltis sukurti vaistą, kaip ir perpratus Vernerio komplekso (taip vadinamas spartus senėjimas - fast forward aging) genetinius pagrindus." Minima liga sergantys žmonės sparčiai ima senti daugmaž dvidešimties, o kai sulaukia trisdešimties, juos kankina osteoporozė, katarakta, sąnarių degeneravimas ir kiti senatvės "malonumai".
Senatvė - už seksą
Ką mums sako tie ekstremalūs atvejai? Kad mechanizmai, atsakingi už senėjimo procesą, yra daug komplikuotesni negu manėme.
Genų, vienaip ar kitaip susijusių su organizmo senėjimu, jau žinome ne vieną. Tačiau tas žinojimas panašus į galvosūkį, kuriam vis pridedama elementų. Mokslininkai kaskart jų iškelia naujų, nes viliasi, kad tai padės sujungti tarpusavyje nederančias dalis.
Argi mums taip ir nepavyks sustabdyti - bent jau kūnuose - nenumaldomai skubančio laiko? Laboratorijose atliekami tyrimai (kol kas tik su senstančiomis pelėmis, kirminais ir daržovių muselėmis), retkarčiais pabarstomi kokio nors desperatiško nusenusio milijonieriaus grynaisiais, įžiebia kibirkštėlę vilties.
Svarstant, ar mums tai pavyks, kyla svarbesnis klausimas: ar išvis verta stengtis? Jeigu gamta suprojektavo mūsų kūną mirtingą, vadinasi, nemirtingumas jai dėl kokių nors priežasčių nenaudingas.
Biologai aiškina taip: mūsų rūšies išlikimo esmė yra jos kintamumas, genų maišymasis, vis naujų kombinacijų kūrimas, defektų eliminavimas - visa tai įmanoma tik nuolat keičiantis kartoms. Jei gyventume amžinai, būtume priversti eikvoti milžinišką kiekį energijos, nes turėtume nuolat taisyti mūsų ląstelėse pasitaikančias klaidas, kurios sukelia ligas ir artina mirtį. Tai taptų taip brangu, kad greičiausiai mums nebeužtektų išteklių... daugintis. Taigi senatvė, šiuo terminu apibendrinant įvairius mechanizmus, kenkiančius mūsų organizmui, yra... sekso kaina. (Derėtų prisiminti, kad iškastruoti gyvūnai gyvena ilgiau negu vaisingumo nepraradę jų giminaičiai.) Už visokius bandymus pratęsti gyvenimą (pavyzdžiui, nekaloringą dietą, kuri, kaip patikrinta su gyvūnais, neblogai veikia) taip pat mokama reprodukcinių gebėjimu sunykimu.
Ar pergudrausime evoliuciją?
Jei vertinsime reprodukcinės biologijos laimėjimus - gal ir taip. Juk seniausia pasaulyje motina, pastojusi in vitro metodu, buvo 70 metų, kai pagimdė vaiką. Nuolat stumtelime tolyn savo gebėjimą reprodukuoti (nors tai anaiptol nelengva), tad gal ir senatvę pavyks šiek tiek atstumti.
Ar laukdami stebuklo galime ką nors nuveikti sau? Hmmm... Yra įvairių būdų: vieni siūlo ryti vitaminus, antri - fizines pastangas, treti įkalbinėja mus rūpintis proto veiksmingumu. Kas trukdo pamėginti? O gal mums pavyks sulaukti laikų, kai linkėjimai "šimto metų" nebus bent jau netaktiški.
Osvaldas ALEKSA
