Kino teatruose rodomas filmas žiūrovus vilioja ne tik intriguojančiu siužetu, bet ir įspūdingais Paryžiaus vaizdais.
Išskirtiniame interviu, bendraudamas su „Go3“ televizijos atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, „10 Pasimatymų“ aktorius Mantas Bendžius pasidalino kuo buvo išskirtinis filmavimas Paryžiuje, kaip sekasi derinti aktoriaus ir muzikinę karjerą bei galimybę su broliu Deividu ateity dirbti kartu.
Kaip prasidėjo kelias link aktorystės?
Nuo 14-kos metų amžiaus pradėjau lankyti jaunimo teatro būrelį gimtajame Jurbarke. Labai patiko. Dar besimokant mokykloje mano bičiulis Arnas (aut. past. aktorius Arnas Ašmonas) prasitarė, kad stos į aktorinį (aut. past. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir aš vis pagalvodavau apie tai. Nuo šešiolikos ar septyniolikos metų jau buvau tikras, kad tikrai noriu būti aktoriumi.
Filmavotės ir latviškame filme?
Jūs teisus, vaidyba latviškame filme „Rojus 89” buvo man pirmoji. Mane pasiimdavo, nuveždavo, parveždavo (juokiasi). Visa ta kino patirtis išties buvo labai smagi ir maloni. Pirmas kartas man iki šiol labai įsirėžęs.
„10 Pasimatymų“ filme atliktas pagrindinis vaidmuo yra toks pirmasis Jūsų karjeroje?
Taip. Tas rolės dydis, ir kiek turėjau laiko aikštelėje, pamainų, tai labai smagu kaip aktoriui. Tikrai labai vertinu laiką su skirtingais aktoriais, kolegomis, kiek patirties įgijau.
Filmavimas vyko ir Paryžiuje. Kokie įspūdžiai?
Neįprasta patirtis be jokių abejonių. Dažniausiai kiek tekdavo filmuotis Lietuvoje serialuose ar kitur, tai viskas būdavo Vilniuje arba apylinkėse. Dažnai žmonės romantizuoja aktoriaus profesiją, įsivaizduoja kaip pastarieji keliauja į tolimas šalis, vietoves, tai filmavimas Paryžiuje buvo tarsi toks mažas to gabalėlis.
Nuskridome visa komanda į kitą šalį, pasiėmė vairuotojas, nuvežė į namus, į filmavimo vietas, visa tai prideda savotiškos prabangos ir tarsi iš kito kampo pamatai savo darbą ir dar labiau jį pradedi vertinti.
Gal nutiko kokių kuriozinių situacijų filmavimo metu?
Kažkokių ypatingų keistenybių nebuvo, bet galiu pasidalinti vienu linksmu nutikimu. Su komanda vykome į filmavimą ir patekome piko metu į žiedą aplink Triumfo arką, tai teko kokias tris valandas prabūti automobilyje, o vaizdas priminė Indijos ar panašių šalių kelius, kur visi važiuoja kaip nori (juokiasi) ir vis žiūrėjome ar neįvažiuos į mūsų automobilį.
Kaip sekėsi dirbti su skirtingo amžiaus bei patirties kolegomis?
Didžiąją dalį aktorių aš pažinojau iš anksčiau, su kai kuriomis kolegėmis buvau vaidinęs spektakliuose, o su dalimi teko susipažinti.
Viskas ėjosi ganėtinai lengvai bei sklandžiai. Kažkiek laiko, aišku reikia, kad perprasti kiekvieną, suprasti kaip vaidina, kokie poreikiai, kartais duoti patarimų arba pačiam išklausyti juos.
Antrai savaitės prasidėjus įsijungė tarsi kita pavara ir viskas daug greičiau ėjosi. Dingo visi galimi nejaukumai ir stengiausi padėti kitiems, nes ir pats praeityje esu buvęs tokiose situacijose, kai tekdavo susigyventi su komanda per labai trumpą laiką.
Gal norėtumėt kažką išskirti?
Labiausiai norėčiau paminėti pažintį su aktore Vitalija Mockevičiūte, kuri filme vaidino mano mamą. Tikrai ateity dar norėčiau kartu darbuotis. Pirmą kartą savo gyvenime tiek juokiausi bendraudamas su vyresniu žmogumi, tiesiog iki ašarų, buvo labai labai smagu.
„10 Pasimatymų“ gausu pikantiškų scenų, o pats neseniai atšventei vestuves. Ar nekilo šeimyninių problemų?
Dar nematė žmona filmo (juokiasi), bet ir aš pats nemačiau, todėl grįžę iš medaus mėnesio eisime būtinai pažiūrėti.
Ji irgi aktorė ir net filmavosi vieną pamainą, be to mes esame anksčiau šiuos dalykus aptarę, išsišnekėję ir suprantame, kad profesinis gyvenimas yra vienas dalykas, kuriame tenka ir bučiuotis, ir gali būti įvairių meilės scenų, o asmeninis gyvenimas yra asmeninis gyvenimas.
Ar pavyksta profesinį gyvenimą atskirti nuo asmeninio?
Tikrai taip.
Filme galima išgirsti ir paties dainas. Kaip sekasi derinti muziką ir aktorystę?
Aš esu dainų autorius ir atlikėjas. Kai pradėjau rimčiau dainuoti bei leisti savo muziką man tenka padainuoti vos ne kiekviename spektaklyje.
Čia man teko dainuoti savo dainas, bet spektakliuose man pasiveja kažkaip dainavimas ir režisieriai vis paprašo, kad atlikčiau vieną ar kitą kūrinį. Smagu, kad abi kryptys viena kitą papildo. Taip pat ir dainavime, filmuojant vaizdo klipus tenka ir pavaidinti. Muzika ir aktorystė abi labai gražiai dera kartu.
Ar dažniau tenka dainuoti ar vaidinti?
Vaidybos šiuo metu yra daugiau, nes turiu repertuarinius spektaklius, bet koncertus irgi karts nuo karto turiu.
Esate jaunas aktorius, bet jau turite patirties ir kine, ir teatre. Kaip galėtumėte palyginti šiuos vaidybos žanrus?
Teatras išsiskiria tuo, kad visada yra gyvas procesas, nors į spektaklį ateina tie patys kolegos, bet kasdien jaučiasi kitaip, skirtingai ir niekada negali žinoti kokių bus netikėtumų, improvizacinių dalykų, toks gyvas veiksmas, su gyva publika ir tuo yra žavus.
O kinas žavi tuo, kad repetuoji, padarai ir daugiau niekada to nekartosi.
Kartais, kai būna smagios scenos būna liūdna, kad neteks pakartoti to jausmo, bet džiugu, kad galima bus pamatyti po dešimt ar daugiau metų kaip viskas vyko. Teatras lieka atmintyje, o kiną galima bus peržiūrėti kada norėsi.
Ar tenka patirti streso ir kaip su tuo kovoji?
Turiu sveiką pasitikėjimą savimi ir manau jis atėjo per patirtį, per skirtingus darbus ir sau esu pasakęs, kad galiu suvaidinti bet ką, ką man pasiūlys. Galutiniame rezultate kritikai bei žiūrovai vertina, bet aš sau esu pasakęs, kad galiu suvaidinti viską, ką man bepasiūlys. Neįsileidžiu dvejonių ir netenka stresuoti.
Kaip sekėsi susigyventi su savo personažu Justeliu?
Labai daug visko buvo parašyta tekste režisieriaus, kaip šneka personažas ir visos situacijos į kurias jis patenka aiškiai ir taikliai nupieštos. Atsigamino tas jausmas kai gyvenime jaučiausi nejaukiai, nes beveik visose situacijose Justelis jautėsi nedrąsiai, nejaukiai. Visi esame patekę į tokias situacijas, kai kažką pasakai netinkamo ir susigėsti ar pan.
Siužetas apie gausybę pasimatymų ar nors vienas iš jų buvo panašus į patirtą tikrame gyvenime?
Ne, neturėjau tokių pasimatymų (juokiasi). Neturėjau aš pasimatymų nei su keistais fetišais arba savotiškais žmonėmis, ar neįprastose vietose. Maniškiai paprastesni kažkiek būdavo. Tokių kuriozinių neturėjau.
Ar galima būtų teigti, kad garsius prodiuserius brolius Bendžius Lietuvos scenoje keičia nauji broliai Bendžiai?
Žiūrėsime. Nenoriu sakyti, kad ateiname ir nugriausime viską (juokiasi). Manau laikas parodys viską. Aš pats apie tai negalvoju, nesu tikras ar brolis Deividas apie tai mąsto irgi (šypsosi) Daugiau smagus dalykas, kad ten du broliai ir mes du broliai ir tiek.
Ar yra tikimybė, kad kažkokiam projekte ateityje išvysime judu abu su broliu?
Net nežinau. Nėra tokių planų. O kaip gausis pamatysime. Gal kažkas ateity mus pakvies kažkur. Patys to negalvojame, bet niekada nesakyk niekada.
Ką pasakytumėte abejojantiems ar verta žiūrėti „10 Pasimatymų”?
Noriu nuoširdžiai visus žmones pakviesti pažiūrėti „10 Pasimatymų”, nes turėjome labai smagų laiką filmavimo aikštelėje ir tikiu, kad gavosi labai juokingas filmas. Pats dar nemačiau, bet labai nekantrauju pamatyti.
„10 Pasimatymų“ centrinė figūra Justelis (akt. Mantas Bendžius) – jaunas, gan išvaizdus, draugiškas IT specialistas, įmonės Kalėdinio vakarėlio metu padauginęs alkoholio per klaidą vienai iš savo kolegių bei draugių Simonai (akt. Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė) išlieja širdį ir išduoda savo slapčiausią paslaptį,kad vis dar – nekaltas.
Simonai, sunku tuo patikėti, bet vėliau sugalvoja planą, kurio metu padės jam prarasti nekaltybę ir galimai susirasti antrąją pusę. Plano įgyvendinimas 10 dienų, arba kitaip tariant 10 pasimatymų. Justelis kaip atlygį pažada Simonai kelionę į išsvajotą Paryžių. Kiekvienas pasimatymas tampa vis keistesnis ir nesibaigiantis pergale – nekaltybės praradimu.
Filmą „10 Pasimatymų“ nuo rugpjūčio 2 d. galima pamatyti kino teatruose ir per „Go3” televiziją nuo spalio mėnesio.
„10 Pasimatymų“ be Manto Bendžiaus vaidina ir Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Genadijus „Henry Match“ Babincevas, Vitalija Mockevičiūtė, Vytautas Rumšas Jaunesnysis, Petras Kuneika ir kt.
