Liūda Rugienienė, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“
1990 m. kovo 11-ąją, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, išeivija buvo itin pakilios nuotaikos, tačiau, kita vertus, jai kilo daug klausimų, į kuriuos nebuvo aiškių atsakymų. Tuometiniai JAV Lietuvių Bendruomenės (toliau JAV LB) pagrindiniai veikėjai iš Lietuvos išvyko dar jauni (studentai, gimnazistai, vaikai), kartu išsivežė ir Tėvynės meilę bei jos ilgesį. Lituanistinės mokyklos, parapijos, jaunimo organizacijos, sportinis judėjimas, kultūrinė veikla, spauda ugdė patriotizmą ir lojalumą savo gimtinei. Sovietų ir nacių okupacijos daugelio atmintyje buvo gyvos, todėl dvasinis ryšys su Lietuva buvo stiprus.
Kovo 11-oji buvo sutikta kaip neįtikėtinas stebuklas, tačiau mūsų lietuviškoji visuomenė planingai bendradarbiauti su Lietuva nebuvo pasirengusi. Neatmenu, kad ieškant atsakymo į šį svarbų klausimą būtų rengiamos konferencijos ar svarstybos. Įvykis vijo įvykį, reikėjo rašyti laiškus JAV Prezidentui, įvairiems politikams, rengti demonstracijas, prašyti Lietuvos valstybės pripažinimo de jure (JAV 1922 metų Lietuvos valstybės pripažinimo nebuvo panaikinusi).
Tarp Lietuvos ir išeivijos radosi nepasitikėjimas, „jūs ir mes“ sindromas. Lietuvoje buvo baiminamasi, kad išeiviai norės perimti vadovaujamas pozicijas, o išeivijoje nepasitikėjimas kilo, kai Lietuvos vadovais buvo renkami buvusios komunistų partijos aukštieji pareigūnai, atšauktas ambasadorius Stasys Lozoraitis. Buvo sunku apsispręsti, kaip elgtis, ką remti, kam padėti ir kam nepadėti, kaip atskirti valdančiųjų valstybinius ir partinius ar asmeninius interesus. Supratome, kad kelias į savarankišką demokratinę valstybę bus ilgas, reikalaujantis dirbti kartu.
Šių tikslų vedama JAV LB Visuomeninių reikalų taryba (pirmininkas Algimantas Gečys), kartu su JAV LB Mičigano (Michigan) apygarda (pirmininkė Liūda Rugienienė) 1993 m. birželio 19–20 d. Detroito priemiestyje Sautfilde (Southfield) surengė visuomeninę politinę konferenciją. Į ją užsiregistravo per 200 įvairios patirties išeivių iš JAV ir Kanados bei šimtinė svečių, o iš Lietuvos atvyko ministras pirmininkas, Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininkas Adolfas Šleževičius, Lietuvos Respublikos (toliau LR) Seimo nariai – Lietuvos centro judėjimo pirmininkas Romualdas Ozolas, Tėvynės sąjungos atstovas Saulius Šaltenis ir Seimo vicepirmininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Aloyzas Sakalas. Paskaitoms ir simpoziumams buvo parinktos temos: „Išeivijos žvilgsnis – nepriklausomos Lietuvos valstybės santykiai su išeivija“ (dr. Valdas Adamkus, advokatas Rimas Domanskis, dr. Juozas Kazickas ir dr. Tomas Remeikis), „Išeivijos ideologinė pagalba šių laikų Lietuvos žmogui“ (kun. Antanas Saulaitis, SJ, APPLE programos vedėja Vaiva Vėbraitė-Gust, Lietuvių Skautų Sąjungos2 tarybos pirmininkas Sigitas Miknaitis ir Ateitininkų Federacijos vadas Juozas Polikaitis), „Kliūtys santykiuose tarp išeivijos ir Lietuvos: barjerai, tarpekliai ar praraja“ (dr. Vytautas Bieliauskas), „Išeivijos rolė atsikuriančios Lietuvos gyvenime“ (Romualdas Ozolas, Aloyzas Sakalas, Saulius Šaltenis), „Šiandieniniai demokratijos pavidalai ir valstybės vaidmuo Lietuvoje“ (Adolfas Šleževičius, Romualdas Ozolas, Aloyzas Sakalas, Saulius Šaltenis), „Politinė kultūra Lietuvoje ir laiko reikalavimai“ (dr. Vytautas Vardys). Iškilmingos vakarienės metu kalbėjo ambasadorius Stasys Lozoraitis.
„Draugo“ dienraštyje JB rašo: „Atrodytų – koks čia pokalbis gali išsivystyti tarp tokių nelygių savo užimamose pozicijose asmenų. O vis dėlto jis vystėsi labai teigiamai. Gal iš dalies todėl, kad lankydamiesi demokratiškame krašte ir klausinėjami demokratijoje gyvenančių žmonių, svečiai iš Lietuvos lyg ir labiau buvo veikiami prisiderinti prie demokratiško pokalbio. Todėl jis ir buvo atviras, beveik nuoširdus ir korektiškai mandagus iš abiejų pusių.“3 Konferencija buvo tiesiogiai transliuojama į Lietuvą per „Amerikos balsą“ ir „Laisvės radiją“, plačiai aprašoma JAV ir Kanados lietuviškoje spaudoje taip pat buvo filmuojama, daromas garso įrašas.
Specialus komitetas, pirmininkaujant Broniui Nemickui, pasiūlė išvadas, kurios beveik vienbalsiai dalyvių buvo priimtos. Siūlymuose atsispindėjo idėjos Lietuvos ir išeivijos santykiams gerinti pareiškiant, kad „išeivija yra susirūpinusi Lietuvos ateitimi, turi pareigą ir jaučia teisę dėtis į Lietuvos valstybės atkūrimą visomis savo jėgomis“. Pirmoji išvada skelbė, kad „lietuvių tautą sudaro bendros tautinės sąmonės lietuvių kilmės lietuviai, todėl pilietybės, nuosavybės ir žmogaus teisių požiūriu jie yra lygūs, nepaisant, kur jie gyvena.“ Kituose siūlymuose buvo akcentuojama, kad išeinant į laisvąją rinką labai svarbūs yra teisingumo ir teisėtumo veiksniai, kad išeivija savo talentu ir patirtimi yra pasiruošusi dėtis prie Lietuvos materialinės ir kultūrinės gerovės vystymo, skatinami abipusiškai naudingi santykiai švietimo, kultūros, jaunimo auklėjimo, susižinojimo srityse. Priimta 10 išvadų. Visos jos buvo paskelbtos „Drauge“ 1993 m. birželio 26 d.
Šios svarbios konferencijos metu Lietuvos atstovams ir JAV LB vadovams buvo progos pasitarti tarpusavyje. Jie svarstė LR Seimo atstovų ir išeivijos bendros komisijos įsteigimo galimybę, į kurią turėjo būti kviečiami Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (toliau PLB), Kanados LB ir JAV LB atstovai. Vytautas Volertas yra pasakęs: „Krašto valdyba (JAV) nėra valstybės vyriausybė, ir sėkmę laiduoja visuomenės pritarimas. Drąsa ir atsarga privalo būti vienodai vertinamos.“ Konferencijai pasibaigus jautėme visuomenės pritarimą stiprinti oficialius ryšius su Lietuvos vadovybe. Nors pastarojoje JAV LB XIII Tarybos sesijoje Klyvlende (Cleveland) buvo nutarta ryšiams su Lietuva stiprinti Krašto valdybai (toliau KV) turėti savo atstovą Lietuvoje, tačiau apsispręsta organizuoti komisiją su LR Seimu.
Komisijos įsteigimas
Tuoj pat po konferencijos spalio mėnesį įvyko JAV LB XIII Tarybos sesija Čikagoje. Visuomeninių reikalų komisija (toliau VRK) svarstymui pasiūlė nutarimą: „JAV LB Taryba pritaria sudarymui prie Lietuvos Seimo veikiančios nuolatinės komisijos, kuri spręstų opiuosius Lietuvos ir išeivijos klausimus. Komisija būtų sudaryta Lietuvos Seime partijų paskirtų atstovų, Lietuvos vyriausybės atstovų ir Lietuvių Bendruomenių kraštų valdybų susitarimu skirtų atstovų pagrindu. Šiuo klausimu JAV LB Krašto valdyba yra įpareigojama išdirbti planus su Kanados LB Krašto valdyba ir informuoti bei pastangas koordinuoti su PLB Valdyba.“ Protokole (sekretorė Gražina Kamantienė) rašoma, kad šį nutarimą pasiūlius vyko diskusijos, kurių metu dr. Zigmas Brinkis paprašė patikrinti kvorumą. Kadangi nebuvo reikalingo dviejų trečdalių sesijoje užsiregistravusių Tarybos narių, diskusijos sustabdytos ir pasiūlymas buvo atidėtas.
PLB komisijos steigimui nepritarė. Kanados LB Tarybos narių nuomonė buvo susiskaidžiusi: vieni labai domėjosi komisijos organizavimu, o kiti agitavo į komisiją nesijungti. 1993 m. rugsėjo 27 d. laiške LR Prezidentui Algirdui Brazauskui PLB pirmininkas Bronius Nainys rašė: „Nors PLB valdyba ir PLB padalinys veikianti Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga ir Kraštų Bendruomenių valdybos jau keleri metai bendradarbiauja su Lietuva, tačiau kartais atrodo, kad ši už Lietuvos ribų gyvenančių jungtis Lietuvai pilnai nėra suprantama... Taip pat norime pastebėti, kad žymiai geresnis bei paveikesnis Lietuvos ir už jos ribų gyvenančių lietuvių tarpusavio susipratimas bei bendradarbiavimas vyktų, jeigu Lietuvos Seimas įgyvendintų VIII PLB seimo pageidavimą turėti vieną ar du už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių atstovus Lietuvos Seime pilnateisiais nariais.“ PLB atstovo padėtį Lietuvoje B. Nainys prilygino Lietuvos ministro padėčiai, kad jis galėtų palaikyti betarpiškus ryšius su LR Prezidento įstaiga, Seimo vadovybe bei nariais, Vyriausybe bei kitomis valdiškomis įstaigomis, „turėtų teisę dalyvauti Ministrų Tarybos posėdžiuose“. PLB planai labai ryškiai skyrėsi nuo JAV LB supratimo, kaip reikėtų įgyvendinti konkretų ir oficialų bendradarbiavimą su Lietuva.
Spaudoje tuo klausimu vyko įvairios diskusijos. Įdomus buvusio PLB pirmininko dr. Vytauto J. Bieliausko samprotavimas ieškant LB ateities vizijos: „Lietuvybės sustiprinimas pas mus turi ateiti iš Lietuvos, o lietuvybės išlaikymas mums gali būti svarbus tik tokiu atveju, kai su kraštu turėtume artimus ryšius. Dabar tie ryšiai šaltėja. Ar išeivija, susijungusi į savo Bendruomenes ir atstovaujama PLB, taps tarytum kita Lietuva, kuri yra užsienyje ir kuri Lietuvoje turės net savo atstovą nelyginant svetimos valstybės ambasadorių? Nejaugi mes esame dabar pasiruošę sukurti „išeivijos Lietuvą“, kuri egzistuotų viena sau? Tokios idėjos yra absurdiškos, bet jos yra keliamos.“4
1994 m. liepos mėnesį Vilniuje lankėsi JAV LB KV pareigūnai Vytas Maciūnas, Regina Narušienė ir A. Gečys. Komisijos steigimo reikalu Seime jie tarėsi su devynių partijų vadovais, kurie visi pritarė komisijos įsteigimui, ir Seimo vicepirmininkui Aloyzui Sakalui tarpininkaujant Seimo Juridinis skyrius per dvi dienas parengė LR Seimo nutarimo projektą Nr. 1079. Jame buvo siūloma komisiją sudaryti iš devynių Seimo narių (po vieną politinių partijų ir politinių organizacijų atstovą), penkių JAV ir trijų Kanados LB Tarybų rinktų atstovų. Reikalai pradėjo judėti į priekį.
Tų pačių metų rugsėjo 17–18 dienomis JAV LB XIV Taryba savo metinėje sesijoje priėmė nutarimą: „JAV LB Taryba pritaria Lietuvos Respublikos Seimo ir užsienio lietuvių Amerikoje (JAV ir Kanados) komisijos įsteigimui ir įpareigoja JAV LB Krašto Visuomeninių reikalų tarybą vieno mėnesio bėgyje paruošti JAV LB atstovavimo toje komisijoje sąlygas ir veiklos taisykles. JAV LB Tarybos Visuomeninių reikalų komisija, peržiūrėjusi tas taisykles, pristato JAV LB Tarybos patvirtinimui.“
Kanados LB Tarybos sesijoje, įvykusioje po poros mėnesių (lapkričio 11–12 dienomis), taip pat buvo svarstomas komisijos steigimo reikalas, nepriimta vieno balso skirtumu.
1995 m. sausio 26 d. LR Seimas priėmė nutarimą Nr. I–776 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Amerikos Lietuvių Bendruomenės atstovų komisijos sudarymo“. Seimas nutarė: „1. Sudaryti Lietuvos Respublikos Seimo ir Amerikos lietuvių bendruomenės atstovų komisiją ir patvirtinti Komisijos nuostatus /.../. 2. Pavesti Lietuvos Respublikos Seimo valdybai spręsti Komisijos būstinės ir finansavimo klausimus.“5
Šis Seimo nutarimas buvo pasirašytas Seimo pirmininko Česlovo Juršėno ir įsigaliojo, kai buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ gegužės 10 d.
Lietuvos Respublikos Seimo ir Amerikos Lietuvių Bendruomenės atstovų komisijos (toliau Komisija) įteisinimas Seime labai suerzino dr. Kazį Bobelį, kuris tuo metu buvo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku. Jis šio dokumento reikalu kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, kuri padarė išvadą, kad nutarimas neteisėtas ir naikintinas. 1995 m. birželio 1 d. K. Bobelis kartu su Rimantu Markausku (LDDP) pateikė LR Seimui svarstyti Išeivijos lietuvių ir Lietuvos Respublikos komisijos sudarymo projektą. Taip šią komisiją vadino pats K. Bobelis laiške PLB, Amerikos Lietuvių Tarybai, JAV LB, Amerikos Lietuvių Vyčių organizacijai, Australijos LB, Kanados LB, Argentinos Lietuvių Tarybai, Vokietijos LB, Rusijos LB, Sibiro LB ir Didžiosios Britanijos Lietuvių Sąjungai. Laiškas nebuvo išsiuntinėtas visų kraštų bendruomenėms, nes 1995 m. L B veikė jau 26 kraštuose. Jei ši K. Bobelio siūloma komisija būtų buvusi priimta, tai LR Seimo ir Amerikos LB atstovų komisija būtų tapusi niekine.
LR Seimo 1995 m. gegužės mėn. 23 d. posėdyje pristatydamas nutarimo projektą K. Bobelis tvirtina: „/.../ man atrodo, kad mūsų pasiūlymas atstovauja visoms Amerikos ir pasaulio lietuvių organizacijoms. Aš turiu laišką iš pono Nainio, iš Amerikos lietuvių tarybos, iš „Vyčių“, taip pat tikiuosi, kad dalyvaus ir ponia Narušienė, nes ji atvyksta. Kuomet visi sueisime, tai ir padarysime naują nutarimą.“6 Čia pat taikliai pakomentavo Seimo narys Valdas Petrauskas: „Arba tada mes kuriam antrą komisiją, arba tada turime naikinti, kartoju, naikinti įstatymiškai aną sudarytą komisiją ir aną Seimo sprendimą. Ką mes darome? Aš dabar suprantu, kodėl didžiosios daugumos toks aktyvus naujojo varianto palaikymas. Ten buvo aiškiai pasakyta – iš visų parlamentinių partijų po vieną žmogų. Dabar aštuoni Seimo nariai. Aišku, didžioji dalis iš aštuonių bus daugumos atstovai. Štai kodėl nepatiko anas variantas ir štai kodėl atsirado šitas. Tai gal nereikia pigių spektaklių, nereikia niekinti kitų Amerikoje gyvenančių, dirbančių ir veikiančių lietuvių iš Seimo tribūnos.“7
Kaip buvo minėta, JAV LB turėjo parengti nuostatus-taisykles savo JAV atstovams Komisijoje. Projektą parengė JAV LB KV Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkas A. Gečys. 1995 m. birželio 10 d. Arlingtone, Virdžinijoje (Virginia), Tarybos Visuomeninių reikalų komisija projektą peržiūrėjo, papildė ir pristatė Tarybai (posėdžio pirmininkė L. Rugienienė, vicepirmininkas Juozas Ardys, sekretorius Jonas Urbonas). Svarbus nutarimas buvo, kad Komisija gali būti papildyta kitų kraštų Lietuvių Bendruomenių atstovais, jei tam pritaria visi Komisijos nariai. Liepos mėnesį JAV LB XIV Taryba dokumentą patvirtino.
Tarybos Prezidiumas sudarė kandidatų į Komisiją sąrašą ir pravedė Tarybos sesijoje rinkimus. Buvo išrinkti Juozas Ardys, Vytas Maciūnas, Regina Narušienė, Liūda Rugienienė ir Donatas Skučas. Komisijos atstovai tarpusavyje pirmininku išsirinko D. Skučą.
Komisijos darbo pradžia
Pagal Seimo nutarimą Nr. I–776 visų Seime atstovaujamų partijų frakcijos turėjo teisę į Komisiją paskirti po vieną atstovą. Buvo paskirti šie Seimo nariai: Nijolė Ambrazaitytė (Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai), Balys Gajauskas (Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas), Romualdas Ozolas (Centro sąjungos pirmininkas), Saulius Pečeliūnas (Lietuvos demokratų partijos pirmininkas), Everistas Raišuotis (Lietuvos demokratinė darbo partija), Aloyzas Sakalas (Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas), Mečislovas Treinys (Lietuvių tautininkų frakcijos seniūno pavaduotojas), Ignacas Uždavinys (Krikščionių demokratų frakcijos seniūnas), Albinas Vaižmužis (Valstiečių partijos pirmininkas).
LR Seimo ir JAV LB atstovų komisijos nuostatuose pažymima, kad Komisija išsirenka du pirmininkus: vieną – LR Seimo atstovai, o kitą – JAV LB Tarybos atstovai. Iš Seimo atstovų pusės Komisijos pirmininko postas atiteko E. Raišuočiui, daugumos partijos atstovui. Pirmininkas D. Skučas buvo Lietuvoje, dirbo krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus patarėju, tad turėjo galimybę susitikinėti su į Komisiją paskirtais Seimo atstovais, glaudžiai bendradarbiauti su E. Raišuočiu. Bendram darbo reglamentui buvo suderinti siūlymai, pasirinktos pagrindinės posėdžių temos (kultūra, švietimas ir Lietuvos saugumas, stojimas į NATO), parengta darbotvarkė. Kitų JAV LB atstovų pasitarimai taip pat vyko laiškais, pokalbiais telefonu, nes bendravimas internetu dar nebuvo plačiai išplitęs.
Beveik visus LR Seimo atstovus pažinojome. Jei kam nors iš Komisijos narių teko nuvykti į Lietuvą, jie tardavosi su Seimo atstovais. Jokių ryškių nesutarimų nebuvo. Bendram darbui buvo paruošta gera dirva, laukėme pirmosios sesijos.
Posėdžiai įvyko 1996 m. kovo 18–22 dienomis. Tuo metu Seimui vadovavo Česlovas Juršėnas (LDDP). Prieš pradėdami posėdžiauti buvome pakviesti susipažinti su Seimo pirmininku. Jis nuoširdžiai mus pasveikino, žadėjo atidžiai sekti sesijos eigą, tikėjosi pozityvių rezultatų, be kurių tolesnė Komisijos veikla negali būti užtikrinta. Č. Juršėnas kreipėsi į Komisiją prašydamas, kad reaguotų į Rusijos Dūmos nutarimą atkurti Sovietų imperiją. Reagavimą Č. Juršėnas pavadino „egzaminu“, kartu įspėjo, kad bet koks Komisijos veiklos politizavimas neturės rezultatų. Prasidėjus posėdžiams svarstėme, ar mums būtina reaguoti į Rusijos Dūmos nutarimą, tai nebuvo Komisijos užduotis, tačiau sutarėme, kad vardan sklandesnio bendradarbiavimo reikia įvykdyti Č. Juršėno prašymą. Komisijos parengtą pareiškimą Dūmai Seimo nariai sutiko pozityviai.
Pirmąją Komisijos posėdžių dieną vienas iš svarbiausių darbų buvo patvirtinti LR Seimo ir JAV LB atstovų komisijos reglamentą. Dar prieš posėdžius Komisijos atstovai tarėsi ir derino reglamentą, kad nebūtų sudėtinga patvirtinti. Pataisų buvo labai mažai ir tos pačios neesminės. Patvirtinti keli svarbūs punktai: sprendimus Komisija priima posėdyje dalyvaujančių narių bendru sutarimu; į Komisijos posėdžius konsultuotis ir išklausyti informacijos gali būti kviečiami LR Vyriausybės, ministerijų, kitų valstybės ir visuomeninių institucijų atstovai, JAV LB Tarybos prezidiumo ir KV pirmininkai ar jų atstovai, ekspertai iš Lietuvos, JAV ir kitų valstybių. Sutarta, kad Komisijos nariai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka turi teisę Lietuvoje rinkti ir gauti informaciją su jos veikla susijusiais klausimais. Komisijos posėdžiai yra atviri visuomenei ir spaudos atstovams; Komisijos nariai gauna pranešimus apie Komisijos priimtų nutarimų vykdymą; Komisija rinksis du kartus per metus.
Prasidėjo ilgai lauktas oficialus dialogas tarp LR valstybės pareigūnų ir JAV Lietuvių Bendruomenės.
Patvirtinus reglamentą pirmosios dienos darbas tuo nesibaigė. Svarstyta kita labai svarbi tema: Lietuvos kultūriniai mainai su JAV ir JAV LB. Pranešėjai – LR kultūros ministerijos sekretorius Vytautas Balčiūnas, Seimo švietimo mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Bronius Genzelis, JAV LB atstovė Komisijoje L. Rugienienė, Lietuvos dailės ir muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėja Silvija Vėlavičienė. Pašnekovai iškėlė daug svarbių su kultūra susijusių reikalų. Kalbėta apie bendrus didžiuosius renginius su JAV LB, regioninių muziejų susisteminimą, kultūrinių vertybių grįžimą iš išeivijos. R. Budrys rūpinosi palikimo klausimais: M. K. Čiurlionio dailės galerijos rinkiniu, kur buvo Povilo Puzino, Miko Šileikio kolekcijos, domėjosi Prano Domšaičio darbų perkėlimu. S. Vėlavičienė kalbėjo apie knygų grąžinimą į Lietuvą ir visą JAV lietuvių spaudą, kuri komplektuojama su dideliu vargu. L. Rugienienė kalbėjo apie etninės kultūros išlaikymą užsienyje ir apgailestavo, kad Martyno Mažvydo pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakčiai minėti Lietuvoje sudarytas įspūdingas komitetas, kuris net dvejiems metams yra suplanavęs įvairius leidinius, renginius, tačiau planuojant nebuvo galvojama apie visą tautą, kuriai sukaktis taip pat yra labai brangi. B. Genzelis pageidavo, kad minėjimas taptų tautos švente, reikėtų parodyti, kodėl knyga išėjo Karaliaučiuje. Renginys įtrauktas į UNESCO. Generalinėje asamblėjoje Rusijos atstovai neprieštaravo, todėl, B. Genzelio nuomone, sukaktį bus galima paminėti ir knygos išleidimo vietoje.
Rezoliucijoje kultūriniais reikalais pirmuoju punktu buvo išreikšta, kad „tautos integralumas yra svarbus Lietuvos valstybės demokratėjimui ir gerovės ugdymui. Tautos integralumą bus galima pasiekti, jeigu valstybė ir organizuota visuomenė veiks sąmoningai ir įtakingai. Tautos integralumas remiasi tautiniu identiškumu, kuris apima gimtąją kalbą, bendrą praeitį ir bendros ateities viziją. Tautinį identitetą praturtina tautos narių kūrybingumas ir etninės kultūros ugdymas.“8 Šios mintys – pradai „Integralios tautos“ dokumento rengimui. Lietuvos kultūros ministerijai buvo siūloma tiesiogiai bendradarbiauti su JAV LB Krašto valdyba, dirbti su JAV LB pagal abiejų pusių galimybes, sudarant sąlygas įtraukti Amerikos lietuvius į Lietuvos kultūrinių įvykių planavimą bei organizavimą. Lietuvos kultūros ministerija buvo raginama kartu su JAV LB Kultūros taryba sudaryti bendrą darbo grupę.
Kita pagrindinė svarstybų tema buvo švietimas. Pranešėjais buvo JAV LB Komisijos atstovas V. Maciūnas, LR švietimo ir mokslo sekretorius Jonas Puodžius, B. Genzelis, susitikta su švietimo ir mokslo ministru Vladislovu Domarku. Pranešėjai J. Puodžius ir B. Genzelis supažindino su Lietuvos švietimo ir mokslo sistema bei su ja susijusiomis problemomis. V. Maciūnas kalbėjo apie JAV LB paramą Lietuvai mokslo srityje ir lituanistinį švietimą JAV. Po ilgokų diskusijų ir aiškinimosi buvo priimta rezoliucija „Dėl švietimo Lietuvoje ir JAV lituanistinėse mokyklose“. Joje pabrėžiama, „kad JAV ir kituose kraštuose veikiančios lituanistinės mokyklos yra labai svarbus lietuviškumo išlaikymo ir ugdymo veiksnys, todėl prašo Lietuvos Respublikos Vyriausybę teikti joms kuo gausesnę mokymo medžiagą, o Rytų kraštuose esančioms mokykloms ir materialinę paramą; /.../ yra tikslinga Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai kreiptis į JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdybą, kad JAV Lietuvių Bendruomenė paskirtų savo atstovus į Lietuvos valstybės mokslo tarybą bei Lietuvos švietimo tarybą, užtikrinant jiems sąlygas efektyviai įsijungti į bendrą darbą Lietuvos švietimo sistemos labui; /.../ siekiant pilnavertės dorovingos asmenybės ugdymo kartu su dalykinių disciplinų mokymu yra būtinas tikybos, etikos, tautos kultūros pažinimo dėstymas.“9 Rezoliucija taip pat skatino Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos ir APPLE organizacijos bei Atviros Lietuvos fondo bendradarbiavimą.
Viena iš aktualiausių sesijos temų buvo Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetai: Lietuvos stojimo į NATO perspektyva ir JAV lietuvių galima įtaka šiame procese. Pranešimus darė užsienio reikalų ministras Povilas Gylys, krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir ambasadorius Česlovas Stankevičius, JAV LB KV pirmininkė ir Komisijos narė R. Narušienė ir Komisijos pirmininkas D. Skučas. Pranešimai buvo informatyvūs ir JAV LB labai svarbūs, nes Vašingtone buvo likusi tik viena JAV LB Visuomeninių reikalų tarybos įstaiga (direktorė Asta Banionytė), kuri rūpinosi įstojimu į NATO. Č. Stankevičius kalbėjo apie tuometinę realybę – natūralaus pasidalijimo liniją tarp NVS ir plečiamos Europos Sąjungos. Visose srityse, įskaitant saugumo ir gynybos sritį, vyksta savarankiška integracija. „Bendradarbiavimas tarp Rusijos ir NATO, tarp NATO ir Ukrainos, tarp NATO ir NVS, tarp vieningos Europos ir vieningos integralios Eurazijos duoda prielaidas šiai sienai tapti bendradarbiavimo, normalios kaimynystės siena. Ji netaps konfrontacijos linija, jei niekas nė vienoje jos pusėje nevykdys agresyvios ekspansionistinės ar kokios nors kitokios politikos.“10 Apie tranzitą per Lietuvą į Karaliaučių P. Gylys kalbėjo: „Dėl tranzito konsultavausi aukščiausiais lygiais, niekas nepritarė Karaliaučiaus blokavimui, kadangi bet koks blokavimas yra įtampos kėlimas. Mes derėjomės su Rusija. Tai, kad neturime sutarties dėl tranzito (tokia sutartis galėjo būti, Rusija jos norėjo), daro didelę įtaką. Ateityje iškils šis klausimas: Rusija turi turėti būdus, kaip prieiti prie Karaliaučiaus. Jie gali važiuoti per Lietuvą, per Lenkiją ir plaukti Baltijos jūra į Karaliaučių. Mums istorija padovanojo situaciją, kurioj visi, ir Rytai, ir Vakarai, galvoja, kad mes turim prisiimti tranzito problemos sprendimą. Bet mes nekalti, kad buvom inkorporuoti, okupuoti, po to išsivadavome, ir Karaliaučius liko kaip „dovana“. Manau, kad tai yra tarptautinės bendruomenės klausimas. Kodėl gi nesinaudoti Lenkijos keliais?“11 L. Linkevičius dėstė savo mintis apie įstojimą į NATO: „Jei kalbėsim apie tikslą, ko mes norėtume, tai, aišku, paramos stojant į NATO, į Europos struktūras, nes JAV balsas yra labai svarbus, jų laikysena ir požiūris į tai, kaip mes einame tuo keliu, pakoregavimas kai kur to kelio, patarimai, kur turėtų būti akcentai sudėti, būtų labai vertingi. Parama bus tada, kai mes koordinuosime šį procesą.“12
Komisijos priimtame pareiškime „Dėl Lietuvos nacionalinio saugumo prioritetų“ teigiama, „kad Lietuvos narystė NATO yra būtina sąlyga Lietuvos nacionaliniam saugumui užtikrinti. Lietuvai siekiant tapti NATO nare būtina tuo pačiu metu veikti tiek politinėje, tiek karinėje srityje. /.../ Labai svarbu: operatyviai keistis informacija tarp Užsienio reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos ir JAV Lietuvių Bendruomenės įstaigos Vašingtone; krašto apsaugos sistemos darbuotojai turi sparčiai mokytis bent vienos iš NATO oficialiai vartojamų kalbų; sąmoningą Lietuvos apsisprendimą tapti NATO nare būtina aiškinti pasaulio visuomenei ir įtakingiems politikos veikėjams; tikslinga kviesti į Lietuvą atitinkamus JAV Senato, Kongreso ir kitus valdžios narius, kad jie susipažintų su esama padėtimi.“13
Posėdžiuose taip pat buvo svarstomas išeivijos grįžimas į Lietuvą. Pranešimą tuo klausimu padarė Komisijos JAV LB atstovas J. Ardys.
„Integralios tautos“ dokumento poreikis iškilo diskutuojant Komisijos tolesnės veiklos gaires. Romualdas Ozolas parengė projektą ir Komisijai jį pristatė kaip teorinį darbo pamatą, nes buvo būtina nuo ko nors pradėti. R. Ozolas teigė, kad „principai turi formuoti gyvenimą, o ne gyvenimas principus. Mes žinome ko mes norime ir iš to žinojimo atsirenkame, ką galime“.14 Tame projekte atsispindėjo Lietuvos pusės pageidavimai, trūko JAV lietuvių įnašo. Buvo sutarta dokumento „Integrali tauta“ tvirtinimą atidėti iki rudenį įvyksiančios sesijos, o per vasarą pasirengti galutiniam dokumento variantui. Kartu su R. Ozolu projektą rengė J. Ardys ir L. Rugienienė.
JAV ambasadorius Lietuvai Džeimsas Svihartas (James W. Swihart) pasikvietė JAV LB atstovus į ambasadą. Susitikimo metu vykusiuose pašnekesiuose ambasadorius teigė, kad JAV lietuviai Lietuvai gali labai daug padėti. Demokratinis procesas Latvijoje ir Estijoje vyksta sparčiau, nes yra artimiau dirbama su išeivija.
Prof. Julius Šmulkštys „Akiračiuose“ rašė: „Vienas iš nedaugelio pragiedrulių santykiuose su dabartine valdžia, tai bendroji Seimo/užsienio lietuvių komisija. Šios komisijos atliktų darbų balansas dar nėra žinomas, bet vien faktas, kad valdžios (pozicijos ir opozicijos) ir išeivijos atstovai gali susitikti ir darbingoj atmosferoj diskutuoti ir nuoširdžiai bandyti surasti abiem pusėm rūpimų klausimų ir problemų sprendimus yra sveikintinas reiškinys. Nors Komisijos gimimas nebuvo lengvas, bet kartą pradėjus dirbti, asmeninės ambicijos ir politiniai interesai buvo pažaboti ir jau vien tai parodo tam tikrą visuomeninį subrendimą, ypatingai iš mūsų pusės, nes faktiškai Komisijos vadovas yra LDDP frakcijos narys. Tikėkimės, kad šis valdžios/išeivijos bendradarbiavimo atvejis ilgainiui pasidarys pavyzdžiu ir kitiems santykių aspektams ir gal dėl to ateityje daugiau nereikės priežiūros komisijų.“
Komisijos rudens sesija įvyko 1996 m. rugsėjo mėn. 2–6 dienomis. Kartu su JAV atstovais Komisijos nariais į posėdžius atvyko JAV LB XIV Tarybos prezidiumo pirmininkas Zigmas Brinkis, Krašto valdybos nariai – Kultūros tarybos pirmininkė Alė Kėželienė, Švietimo tarybos pirmininkė Regina Kučienė ir vicepirmininkas sporto reikalams Algis Rugienius.
Posėdžiai pradėti malda, invokaciją sukalbėjo Vilniaus arkikatedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas.
Pirmajame posėdyje buvo svarstomas dokumentas „Integrali tauta“, kuriame nusakomi Komisijos darbo principai, kad bus remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Lietuvių Charta, kuria vadovaujasi išeivijos lietuviai. Pats pavadinimas „Integrali tauta“ išryškina pagrindinį dokumento tikslą – tautos integravimąsi: „Lietuvių tautą sudaro ir tėvų žemėje gyveną, ir už jos ribų įsikūrę pasaulio lietuviai. Juos į integralią tautą jungia aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija – nepriklausoma valstybė.“ Mūsų tauta buvo daugelį metų naikinta, sąmoningai ardyta ir supriešinta. Nors ir esame išsklaidyti po visas pasaulio šalis, tačiau svarbu suvokti, kad esame vienos ir tos pačios tautos vaikai, kad turime bendrauti, turime vieni kitiems padėti, šiandien tai vykdyti daug lengviau, nes galime remtis savo kraštu, kuriame yra ir turi išsilaikyti mūsų tautos kamienas. „Integralios tautos“ dokumente buvo numatytos bendro darbo sritys: valstybinio saugumo, etninių reikalų, jaunimo, švietimo, kultūros, sporto, sveikatos, socialinių reikalų, ūkio, tarptautinės politikos. Šios sritys galėjo būti papildomos, numatyta dirbti pagal neribotą skaičių konkrečių programų ir kiekviena programa galėjo turėti neribotą skaičių projektų.
Kartu su „Integralios tautos“ dokumentu buvo parengtas Komisijos pareiškimas, kurį pasirašė visi devyni Seime atstovaujamų partijų atstovai ir JAV LB atstovai Komisijoje. Dokumentas patvirtintas 1996 m. rugsėjo 2 d.
Dokumento „Integrali tauta“ ir pareiškimo tekstai ir jų komentarai buvo spausdinami kai kuriuose Lietuvos laikraščiuose, žurnaluose, komentuojami per televiziją, radijo laidose. Komisija vylėsi, kad visuomenė įsitrauks į diskusijas ir pareikš savo mintis visais integralios tautos reikalais. Siūlomų programų ir projektų mintys greitai sklido, atsispindėjo pokalbiuose su ministerijomis, Lietuvos sporto departamente. Piršosi išvada, kad rengiant dokumentą nebuvo prasilenkta su tautos ir valstybės poreikiais, kad išblaškytai tautai jungtis yra itin svarbu.
Į posėdžius taip pat atvyko Nijolė Martinaitytė-Nelson, neseniai sudarytos Kultūros ministerijos ir JAV LB Kultūros tarybos darbo grupės narė. Ji keletą dienų posėdžiavo Kultūros ministerijoje ir Komisijai pristatė Martyno Mažvydo katekizmo, pirmosios lietuviškos knygos, sukakties paminėjimo 1997 metais planą. Kultūros ministerija sutiko parengti keliaujančią lietuviškai spausdintų knygų parodą. Paroda būtų rengiama įvairiose JAV LB apylinkėse, ją lydėtų du mokslininkai iš Lietuvos, kurie skaitytų paskaitas visuomenei ir lituanistinėse mokyklose apie lietuviškos knygos raidą. JAV LB deleguos atstovą į Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinę komisiją Lietuvoje, taip pat bus pakviesti JAV lietuviai mokslininkai ir kultūrininkai dalyvauti Lietuvoje organizuojamose mokslinėse konferencijose. Sukakties proga Lietuvos kultūrininkai siūlė JAV LB išleisti Mykolo Tvarausko 1875 m. išspausdintą žodyną „Tlumoczius arba Slownikas Angielckaj–Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj–Angielckas“, pirmąją JAV išleistą lietuvišką knygą. Tai būtų ne tik sentimentus tenkinantis, bet kartu ir labai reikšmingas mokslininkams leidinys.
Svarbus pašnekovas posėdyje buvo prof. Domas Kaunas, M. Mažvydo knygos sukakties minėjimo „širdis“, kaip apie jį išsireikšta ankstesniuose posėdžiuose.
N. Martinaitytė, grįžusi į JAV, sukvietė specialų komitetą, parengė išsamų sukakties minėjimo planą, o JAV LB XIV Taryba 1997 metus paskelbė Lietuviškos knygos metais.
Kita Komisijos svarstyta sudėtinga tema buvo lietuvių grįžimas į tėvynę ir prisitaikymas joje. Dar prieš sesiją D. Skučas bandė įtikinti socialinės apsaugos ir darbo ministrą Mindaugą Mikailą, kad grįžtantieji iš JAV lietuviai nebus Lietuvai našta, priešingai – atsiveš savo pensijas, santaupas ir prisidės prie Lietuvos ekonomikos. J. Ardys labai daug darbavosi informacinio centro įsteigimo reikalu, kuriame turėtų būti pateikiama medžiaga apie grįžimo galimybes JAV gyvenantiems lietuvių kilmės žmonėms.
Rezoliucijoje „Dėl JAV lietuvių grįžimo ir integracijos Tėvynėje“ buvo siūloma: „1. Lietuvos Respublikos Seimui priimti nutarimą dėl tautiečių grįžimo ir integracijos Tėvynėje valstybinės politikos. /.../ 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 1997.03.04 įsteigti Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinį centrą Vilniuje, skiriant finansavimą iš valstybės biudžeto.“ Vyriausybei taip pat buvo siūloma sudaryti ir patvirtinti JAV lietuvių grįžimo ir integracijos tėvynėje koordinacinę komisiją, kurioje dalyvautų ir JAV LB įgalioti atstovai.
Į Komisijos posėdį sporto reikalais buvo pakviesti Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Vytautas Nėnius ir JAV LB KV vicepirmininkas A. Rugienius, kuris kalbėjo, kad jau prieš kelis dešimtmečius LB atkreipė dėmesį į sportinį judėjimą išeivijoje kaip svarbią auklėjimo lietuviškumo dvasia ir jo išlaikymo priemonę. A. Rugienius papasakojo, kaip ištisus metus Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjunga (ŠALFASS) glaudžiai bendradarbiauja su Kanados ir JAV LB. Jis pažymėjo, kad Seimo ir JAV LB atstovų komisijoje keliamas sporto klausimas yra ne tik kaip priemonė, padedanti lietuviškumą išlaikyti išeivijoje, bet ir kaip fizinės stiprybės, geros sveikatos šaltinis. Bendrų projektų kartu su Lietuva nestinga. Nestinga ir problemų, jau pats metas susitarti dėl JAV lietuvių sportininkų atstovavimo Lietuvai pasaulinėje arenoje. „Integralios tautos“ dokumente Lietuvos mokykloms siūlomas fizinio auklėjimo projektas – įvairių sporto šakų komandų steigimas ir fizinio auklėjimo programa. Pastebėta, kad 53 proc. Lietuvos jaunimo neatitiko jų amžiaus sveikatos reikalavimų, dėl menkos sveikatos 50 proc. į Lietuvos kariuomenę pašauktų jaunuolių nėra priimamai.
Rezoliucijoje „Dėl Sporto departamento ir Tautinio olimpinio komiteto bendradarbiavimo su JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdyba“ Komisija „teigia, kad sportas yra būtinas jaunimo lavinimui ir auklėjimui ir turi būti švietimo sistemos dalis, reikalaujanti konkrečių planų, įsipareigojimo ir valstybės paramos. Komisija pabrėžia, kad Lietuvos prisijungimas prie tarptautinių sportinių judėjimų ir sąjungų yra visapusiškai remtinas reiškinys, lietuvių tautos sveikatos ugdymas reikalauja aiškios nacionalinės sporto ideologijos. Komisija siūlo atskirti žaidynes ir tautines olimpiadas, keliant joms ir skirtingus uždavinius.“15 Rezoliucijoje buvo siūloma pradėti rengtis 1998 metais įvyksiančioms VI Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms ir II Lietuvos olimpiadai, sudaryti atskirus organizacinius komitetus, o Sporto departamentui ir Tautiniam olimpiniam komitetui kartu su JAV LB sudaryti bendrą darbo grupę.
Rezoliucijoje „Dėl bendradarbiavimo mokslo ir švietimo srityse“ buvo konstatuojama, kad jau paskirti JAV LB ir LR švietimo ir mokslo institucijų bendradarbiavimo koordinatoriai – JAV LB KV vicepirmininkas mokslo reikalams Vitalis Vengris, JAV LB KV Švietimo tarybos pirmininkė R. Kučienė, LR švietimo ministerijos įgaliota atstovė Danguolė Sabienė; bendram darbui siūloma pasitelkti Lietuvos mokslo tarybą ir Lietuvos švietimo tarybą, sudaryti bendrą darbo grupę.
Labai svarbi rezoliucija buvo „Dėl Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) plėtimosi“. Ji susideda net iš šešių punktų, čia tik keletas: „1. NATO šiandien yra svarbiausia transatlantinės erdvės saugumą garantuojanti organizacija. NATO buvimas Europoje įgalina šiame kontinente išlaikyti ir plėtoti demokratinę santvarką bei laisvos rinkos ekonomiką. JAV įsipareigojimas NATO ir dalyvavimas sprendžiant Europos problemas bei NATO plėtimas yra ypatingai svarbūs veiksniai Lietuvai. /.../ 4. Sveikintina JAV Kongreso iniciatyva įstatyminiu keliu paremti NATO plėtimosi į Vidurio Europą idėją. JAV parama ir dalyvavimas sprendžiant Baltijos jūros regiono klausimus visada turėjo ypatingą reikšmę Lietuvai. Mes pripažįstame ir vertiname ypatingą JAV teikiamos pagalbos Lietuvai reikšmę, jai siekiant patenkinti NATO narystės kriterijus bei praktinį suderinamumą ir sąveikumą su NATO pajėgomis. Raginame JAV administraciją pasisakyti už neatidėliojamą Lietuvos priėmimą į NATO.“16 Rezoliucija priimta 1996 m. rugsėjo 6 d., buvo išversta į anglų kalbą ir išsiuntinėta valstybėms NATO narėms.
Šioje sesijoje taip pat buvo priimta rezoliucija „Dėl ūkio raidos ir perspektyvos“.
Užsklendžiant mintis apie darbo pradžią, norisi pacituoti tuometinio LR kultūros ministro Juozo Nekrošiaus žodžius: „Turime daryti tai, kas reikalinga mūsų dvasinei gyvybei ir sielos džiaugsmui“.
