Jūsų dėmesiui – portalo „slon.ru“ pasakojimas apie vieną talentingą žmogų, kurio gyvenimo istoriją trumpai galima apibūdinti taip: „akivaizdu, bet neįtikėtina“. „Ką turime – nevertiname, praradę – verkiame“ – XIX amžiuje išpopuliarėjęs aforizmas tiksliai atspindi požiūrį Rusijoje į savo iškilias istorines asmenybes. Karlo Markso požiūris į istorijos raidą kaip į objektyvų neišvengiamumą sudaigino daug vešlių daigų dirvoje, patręštoje daug amžių vyravusiu požiūriu į žmones kaip į paaukotiną medžiagą, žaliavą „naujo pasaulio kūrimo“ procese. Kaip kitaip galima paaiškinti, pavyzdžiui, sveiku protu niekaip nesuvokiamo dalyko – įžymiosios „katiušos“ išradėjų represavimą. Juk tai jie sukūrė ginklą, didžia dalimi nulėmusį Antrojo pasaulinio karo baigtį.Nepasakysi gi, kad Stalinas pats sau buvo priešas, Vakarų specialiųjų tarnybų, siekusių pakenkti šaliai iš vidaus, agentas.
Žmogui, apie kurį čia bus pasakojama, nebuvo lemta pakeisti pasaulio likimo. Nedaugeliui žmonių, kurie dar prisimena jo vardą, jis liko efektingo, bet egzotiško muzikos instrumento termenvokso (dar žinomo „theremin“ pavadinimu) išradėju. Jam nepavyko palikti savo mokyklos, jis beveik neturėjo mokinių ir pasekėjų. Tačiau be jo tėvyninės technikos istorija būtų tokia pat nepilna, kiek ji nuskurstų be mažai kam už šalies ribų žinomo Michailo Lomonosovo ar ne visai pagrįstai Rusijoje radijo išradėju laikomo Aleksandro Popovo.
Tėvynėje apie Levą Sergejevičių Termeną mažai težinoma. Bet štai jo biografas Bulatas Galejevas šį žmogų charakterizuoja taip: „Jeigu būtų organizuojamas konkursas ir renkamas tikrasis XX amžiaus atstovas, Levas Termenas, tikriausiai, galėtų pretenduoti į šį vardą“.
Amerikos ambasadoriaus paslaptys
1945 metų vasarį Amerikos ambasadoriui Williamui Averellui Harrimanui, kuris dalyvavo trijų valstybių sąjungininkių Jaltos konferencijoje, pionieriai, poilsiavę netoliese esančioje visasąjunginėje stovykloje Arteke, iškilmingai įteikė jaudinamą dovaną: Amerikos herbą, pagamintą iš įvairių rūšių brangios medienos. Ekspertai kruopščiai ištyrė potencialų Trojos arklį, kad įsitikintų, ar ten nepaslėpta kokia „blakė“, ir nieko įtartino neaptiko. W. A. Harrimanas pasikabino jam patikusį herbą virš stalo savo kabinete Maskvoje, kur baltagalvis erelis ir kabėjo vos ne dešimtį metų net prie keturių ambasadorių.
Ir vis dėlto, blakė ten buvo, ir ji pasirodė esanti tokia naudinga sovietų žvalgybai, kad Lavrentijaus Berijos žinyboje ereliui davė daugiareikšmį kodinį pavadinimą „zlatoūst“ (auksaburnis), o patį kūrinį vėliau praminė „Burano“ sistema. Galų gale, aptikę pasiklausymo įrenginį (beje, panaudodami atmetimo principą – informacija galėjo nutekėti tik iš ambasadoriaus kabineto), amerikiečiai apie radinį tylėjo iki pat praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios. Ir ne tik konspiraciniais sumetimais, bet ir dėl paprasčiausios gėdos: netgi patį veikimo principą šios šalies specialistai ne iš karto suprato.
„Blakė“ susidėjo iš tuščiavidurio metalinio cilindro su membrana ir iš jos kyšančio smaigo. Jokios elektronikos! Visa paslaptis slypėjo tame, kad reikiamo dažnio išorinio elektromagnetinio lauko poveikyje cilindro ertmėje prasidėdavo rezonansas, ir radijo banga būdavo išspinduliuojama atgal per anteną-smaigą. Garsinio dažnio bangų veikiama membrana virpėdavo, moduliuodama išspinduliuotos bangos dažnį. Detektuoti gautą signalą jau buvo technikos reikalas. Už šį išradimą vienos iš Maskvos „šaraškų“ (stalininių represijų laikais taip buvo vadinamos kalinimo įstaigos – konstruktorių biurai, kur dirbo represuoti specialistai –balsas.lt) kalinys Levas Sergejevičius Termenas 1947 metais ne tik gavo I laipsnio stalininę premiją paties Berijos teikimu (kalbama, kad Stalinas savo ranka ištaisė laipsnį iš II į I), bet – precedento neturintis atvejis! - netgi buvo paleistas į laisvę. Šiek tiek laiko pagyvenęs laisvėje, L. Termenas, kas atrodo dar keisčiau, vėl pasiprašė į „šarašką“ jau kaip laisvai samdomas žmogus. Ten jis išrado ir kitą žinomą būdą uždarose patalpose vykstantiems pokalbiams slapta paklausyti per atstumą, kurio taip bijojo sovietų disidentai Brežnevo laikais: pagal atsispindėjusią elektromagnetinę bangą nuo vibruojančių langų stiklų.
Laisvėje L. Termenas iš tikrųjų nebeturėjo ką veikti – Maskvoje, atsigaunančioje po visų karo baisumų ir pamažu atsitokėjančioje po pergalės euforijos, jis nebeturėjo nei ryšių, nei pažįstamų, žinojusių apie jo egzistavimą. Jis net negalėjo paprasčiausiai ateiti į kokio nors mokslinio tyrimo instituto ar gamyklos personalo skyrių ir parodyti savo stalininę premiją – jo išradimas buvo maksimaliai įslaptintas. Sakyti, kur jis praleido ankstesnius dvidešimtį metų, irgi būtų buvusi kvailumo viršūnė. Todėl, kad per tuos du dešimtmečius jis suspėjo pabūti ir tikru Amerikos milijonieriumi, ir pasėdėti Kolymos lageryje...
Leninas, muzika ir sienų apsauga
Levas Sergejevičius Termenas gimė 1896 metų rugpjūčio 28 dieną Peterburge pravoslaviškoje dvarininkų šeimoje, turinčioje prancūziškų ir vokiškų šaknų. Gimnazijoje jis susidomėjo fizika ir astronomija – kaip jis pats prisiminė, jam net pavyko atrasti naują asteroidą. 1914 metais L. Termenas įstojo į Petrogrado universitetą iš karto į du fakultetus – fizikos ir astronomijos. Lygiagrečiai dar mokėsi konservatorijoje violončelės klasėje. Ir čia prasidėjo karas. Termenas baigė Karo inžinerijos mokyklą ir Elektrotechnikos karininkų mokyklą. Po demobilizacijos iš Raudonojo elektrotechnikos bataliono 1920 metais jis pradėjo dirbti įžymiajame „tėvuko“ Abramo Joffės Fizteche (tuometinio Peterburgo politechnikos instituto fizikos ir mechanikos fakultetas turėjo bazę SSRS Mokslų Akademijos fizikos ir technikos institute – Fizteche, kurio direktorius ir fakulteto dekanas buvo įžymus mokslininkas Abramas Joffė – balsas.lt). Tada jis buvo dar tik laboratorija.
1921 metais L. Termenas padarė epochinį išradimą, kuris išgarsino jį visame pasaulyje: jis sukonstravo elektroninį muzikos instrumentą termenvoksą (reiškiantį, „Termeno balsas“). Tiesą pasakius, iš pradžių jis apie muziką nė negalvojo, o konstravo apsaugos sistemą, pritaikydamas principą, gerai žinomą šiandieniniams automobilių mėgėjams: panašiai veikia ultragarsiniai „tūrio jutikliai“, naudojami automobilinių signalizacijų sistemoms. Radiotechnikas L. Termenas atkreipė dėmesį, kad pažeidėjo kūno padėtis turi įtakos signalo tonalumui dinaminiuose garsiakalbiuose. O buvęs konservatorijos studentas L. Termenas suprato, kad taip galima padaryti tikrą muzikos instrumentą, kurio analogų pasaulyje dar nebuvo.
Termenvoksas turėjo dvi antenas – vertikalią ir horizontalią: artinant ranką prie vienos, keitėsi signalo dažnis, o kita ranka atitinkamai buvo galima keisti garsumą. A. Joffės bendradarbiai L. Termeno manipuliacijas apibūdino labai išraiškingai: „Termenas groja Gliuką voltmetru!“
1922 metais L. Termenas pademonstravo ir termenvoksą, ir signalizaciją asmeniškai Leninui.
Fortepijonu akompanavo Lenino sekretorė Fotijeva. Leninui visa tai padarė neišdildomą įspūdį, ir jis net pats pamėgino pagroti. Šio susitikimo rezultatas buvo tas, kad asmeniniu vado įsakymu L. Termeno apsaugos signalizacija buvo įdiegta Gochrane (valstybinėje brangenybių saugykloje) ir Ermitaže.
Žinoma, pradžioje sakydamas, kad L. Termenas istorijoje nepaliko pėdsako, aš sąmoningai perdėjau: būtent iš termenvoksų išaugo visa šiuolaikinė elektroninė muzika. Susidomėjęs termenvoksų konstravimu praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje savo karjerą pradėjo Robertas Moogas – elektroninio sintezatoriaus kūrėjas. „Termeno balsas“ skamba Volto Disnėjaus filmo „Alisa Stebuklų šalyje“ garso takelyje ir to paties pavadinimo miuzikle, „Beach Boys“ plokštelėse, jį panaudojo A. Hitchcockas. Roko grupės „Led Zeppelin“ gitaristas James’as Patrick’as Page’as grojo termenvoksu, atliekant „Whole Lotta Love“, o Jean-Michel Jarre iš šio instrumento padarė tikrą „šou“.
Amerikos muzikantų profsąjungoje praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje buvo įregistruota keletas šimtų naujos profesijos – thereministų – atstovų. O 4-ojo dešimtmečio pradžioje l. Termenas sukūrė dar ir terpsitoną (nuo žodžio „Terpsichorė“ – tai viena iš 9 senovės graikų mūzų, šokių globėja – balsas.lt), kuris šokio judesius paversdavo atitinkamu garsu.
3-iojo dešimtmečio viduryje L. Termenas įstojo į Peterburgo politechnikos institutą – baigti fizikos mokslus. Jis pasirinko diplominę temą – vaizdo perdavimas per atstumą („toliavizija“). Ir per keletą metų dar iki pirmųjų Zvorykino bandymų Amerikoje (1923 m. Vladimiras Zvorykinas, rusų kilmės amerikietis, išrado ikonoskopo kamerą ir kineskopo vamzdį, kurie naudojami televizoriuje – balsas.lt) jis sukūrė tikrų tikriausią elektroninį televizorių. Televizorius turėjo 150 x 150 cm ekraną (ir tais laikais, kada buvo eksperimentuojama su degtukų dėžutės dydžio ekranais!) ir 100 eilučių skyrą (skiriamąją gebą).
1927 metais sovietų armijos vadai Vorošilovas, Tuchačevskis ir Budionas susižavėję stebėjo, kaip šiame televizoriuje Stalinas eina per Kremliaus kiemą. Netgi buvo galima įžiūrėti vado ūsus ir pypkę. Ši prezentacija, kaip paaiškėjo vėliau, išradimui buvo lemtinga: jis buvo įslaptintas, tikintis pritaikyti sienų apsaugai.
Bet su L. Termenu tai jau buvo mažai susiję.
Kaip Amerikos milijonierius atsidūrė Kolymos Gulage
1927 metais, leidus sovietų valdžiai, L. Termenas išvyko į turnė po užsienio šalis ir apsistojo Amerikoje. Ten jis kaip sovietų šalies pilietis padarė neregėtą karjerą: tapo milijonieriumi, patekusiu į žinyną „Who is who“ (Kas yra kas). Ir tai jis padarė pagal visus klasikinės „amerikietiškos svajonės“ kanonus: užpatentavo termenvoksą, pardavė kompanijai „RCA“ licenciją jam gaminti, gastroliavo po JAV, rengdamas koncertus, mokė norinčius groti jo instrumentu. O kartu užsiiminėjo dar ir išradyba – tarkime, Niujorko Centrinio parko lankytojai galėjo stebėti ore „kabantį“ metalinį „Mahometo karstą“ (magnetinių laukų veikimo rezultatas), o Sing Singo ir Alkatraso kalėjimams sukūrė signalizaciją.
Už gautus iš verslo pinigus Levas Sergejevičius 99 metams (!) išsinuomojo šešių aukštų pastatą muzikos ir šokių studijai ir įsteigė kompaniją „Teletouch“. Apie L. Termeno populiarumą tuo laikotarpiu liudija jo pažinčių ratas: pažįstamų tarpe buvo Rokfeleris ir Diuponas (Dupont), Čarlis Čaplinas (Charlie Chaplin), būsimasis Amerikos prezidentas Dvaitas Eizenhaueris (Dwight D. Eisenhower), generolas Leslie Grovesas (po kelerių metų jis ėmė vadovauti amerikiečių atominiam projektui), S. Eizenšteinas, Džordžas Geršvinas (George Gershwin), Bernardas Šou (George Bernard Shaw). Jis draugavo su Albertu Einšteinu – drauge jie grodavo Geršvino džiazo pjeses.
Visą tą laiką L. Termenas sąžiningai tiekė informaciją RKKA (Raudonosios Armijos – balsas.lt) žvalgybos valdybai – sukantis tokioje aplinkoje, jam nesunku buvo gauti reikiamos informacijos. Nepasinaudoti tokiomis galimybėmis stalininei žvalgybai būtų buvę visiškai idiotiška, o ši žinyba, skirtingai nei partinė jos vadovybė, dideliu idiotizmu nepasižymėjo.
1938 metais L. Termenas buvo išvežtas į Sovietų Sąjungą. Gyvenimo pabaigoje jis pats tvirtino, kad grįžo savo noru. Sunku tuo patikėti – jis buvo išvežtas nelegaliai ir laivu „Senas bolševikas“ atplukdytas į SSRS. Jeigu būtų išvykęs savo noru, tai, reikia manyti, būtų grįžęs legaliai. Nuo tol iki pat 7-ojo dešimtmečio Amerikoje jis buvo laikomas mirusiu. Prieš pat išvykdamas L. Termenas vedė. Jo žmona tapo žavi balerina mulatė Lavinija Williams (neatmetama, kad būtent dėl jos buvo išrastas terpsitonas).
Tais laikais į tokias vedybas Jungtinėse Valstijose buvo žiūrima, švelniai tariant, nevienareikšmiškai, ir durys į daugelį Niujorko elito namų dabar L. Termenui užsidarė, tad galimybės rinkti informaciją labai sumažėjo. Tikriausiai, dėl to sovietų žvalgyba ir nutarė grąžinti rezidentą į tėvynę. L. Termenui pažadėjo, kad Lavinija atvyks paskui jį. Jos laimei, šio pažado niekas nesiruošė tęsėti, ir Lavinija tik sulaukusi garbaus amžiaus sužinojo, kas gi įvyko iš tiesų.
O iš tiesų beveik iš karto, grįžęs į tėvynę, L. Termenas buvo suimtas. Tai įvyko 1939 metų kovą. Visi to meto politiniai kaltinimai buvo absurdiški, bet šie peržengė visas proto ribas: L. Termenui „pripaišė“ bendradarbiavimą nužudant Kirovą. Įrodinėti, kad tuomet jis buvo kitoje Žemės rutulio pusėje, buvo beprasmiška – rugpjūčio 15 dieną SSRS NKVD Ypatingasis pasitarimas nuteisė jį aštuoneriems metams pagal liūdnai pagarsėjusio RSFSR BK 58 straipsnio 4 dalį.
Kolymoje jis ir būtų pražuvęs kaip ir dešimtys tūkstančių kitų kalinių, jeigu ne jo nenumaldoma aistra išradimams: vadovybei patiko jo įrenginys karučiams transportuoti, ir nuo 1940 metų jis jau dirba „šaraškoje“ kartu su A. N. Tupolevu ir S. P. Koroliovu. Ne iš karto ir prisiminsi bent vieną žinomą XX amžiaus Rusijos ar Amerikos veikėją – politikos, meno ar mokslo srityje – su kuriuo vienaip ar kitaip nebūtų persipynęs L. Termeno likimas.
Laukite tęsinio.
