Prancūzo Pierre'o Ardouvino instaliacija „Purple Rain“ (liet. Purpurinis lietus) tapo visos nakties „vinimi“ ir bene populiariausiu projektu, apie kurį kalbėjo daugelis praeivių.
Žmonės, kurie prieš tai stengėsi nesušlapti ir šokinėjo per balas, slėpėsi po skėčiais ir lietpalčiais, dabar patys lindo po purpurine šviesa nutviekstu „lietumi“. Skambant kultinei melodijai, rankose laikydami organizatorių dalintus permatomus skėčius, jie atrodė – ir jautėsi – tarsi kokio fantastiško romantinio filmo herojai.
Na o kai kurie, taip paveikti magiškos atmosferos ir apimti ypatingos nuotaikos, tiesiog suskleisdavo savo skėčius ir imdavo šokti ar bučiuotis purpuriniame lietuje...
Apie Pierre Ardouvin „Purple rain“
1983 m. pasirodė „Purple Rain“ – filmas ir daina – rokenrolo epas, nukreiptas prieš socialinę krizę. Tuo metu dainininkas Princeʼas buvo popmuzikos favoritas. O „Purple Rain“ perteikė devintojo dešimtmečio dvasią – apgailėtiną, bet tuo pačiu jaudinančią.
Ši svajinga ir melancholiška „No Future“ versija įkvėpė prancūzų menininką Pierreʼą Ardouvin’ą projektui, pristatytam Paryžiaus „Baltosiose naktyse“ („Nuit Blanche 2011“). P. Ardouvin’o interpretacija pažodinė: skambant muzikai, lyja purpurinis lietus. Ritmiški gitaros akordai išlaisvinti nuo priedainių, solo ir jausmingo ritmo. Ultravioletinis „šlapių marškinėlių” vakarėlis. Mažai efektų – didelis poveikis. Ardouvin’o projektas – tarsi filmavimo aikštelė, kurioje nėra filmavimo kamerų, bet lankytojai po skėčiais atlieka statistų vaidmenį.
P. Ardouvin’as priverčia mūsų netikėjimą kovoti su mėgavimusi, parodo, kaip emocija prasiveržia pro dirbtinį daiktų paviršių. Kaip ir filme „Purple Rain“ čia apdairiai paslėpta kažkas romantiško. Bloga vakarėlio atmosfera išlaisvinanti vaizduotę. Purpurinė – laiko po vidurnakčio iki rytinių „pagirių” spalva. Tarp liūdno ir didingo.
Bjaurus oras renginiui po atviru dangumi? Juk smagu, kai per pokylį lyja, ar ne? Tuomet galime jį atsargiai pavadinti fantastišku.
