Smagu matyti Tave tokią švytinčią. Atrodai pilna gyvenimo džiaugsmo...
Šiandien džiaugiuosi pavasariu, sugrįžusia šiluma, saule, kurios man labai trūko. Ko gero, praeitame gyvenime buvau meška, kuri žiemą miega. Žiema, šaltis mane labai slegia. Bloga nuotaika, visokios depresijos, atrodo, visos problemos išsipučia kelis kartus tamsiuoju periodu. Užtai dabar tiesiog negaliu atsidžiaugti saule. Turbūt taip ir turi būti, esu pavasario vaikas - gimiau per patį pavasario viduriuką, balandžio penkioliktąją.
Šįkart gimtadienis neeilinis. Atšventei keturiasdešimt? Paklausiu tradiciškai : „Kaip jautiesi?“
Panašiai manęs visi ir klausia, nors prisimenu, kad prieš trisdešimtmetį irgi klausinėjo : „Ar labai bijai? Atsakau : Nei trisdešimties, nei keturiasdešimties, nei penkiasdešimties aš nebijau ir nebijosiu savo metų“.
Priklausau tai kategorijai moterų, kurios nei save be laiko laidoja, nei bijo pasenti. Štai atsirado raukšlės prie akių, bet man jos patinka. Esmė juk ne raukšlėse, ne pražilusiuose plaukuose ir net ne metų skaičiuje. Aš dirbu su tokiais žmonėmis, kuriems jau greitai šešiasdešimt, jie visko matę gyvenime, šilto, šalto, o išliko tokie jauni, tokie gyvybingi ir energingi... Olegas, Kostas (red. Olegas Ditkovskis ir Kostas Smoriginas), ir ne tik jie. .. Dirbu ir su džiazo muzikantais, kurie jau garbaus amžiaus, o tokie pašėlę ir jaunatviški... Vadinasi, viskas tik žmogaus dūšioje...
Ir aš, sulaukusi keturiasdešimties, esu labai jauna, dar daug ką turiu išmokti ir sužinoti. O šiaip viskas gražu ir faina. Šiandien aš gyvenu su mintimis apie gražius koncertus ir projektus. Visa mano vasara jau užimta. Džiaugiuosi, nes labai mėgstu tuos vasaros koncertus parkuose, lauko kavinėse, estradose...
Tavo gyvenime būta visko – meilės, kančios, duobių, pakilimo.. Jeigu taip... iš naujo. Norėtumei, kad kažko geriau būtų nebuvę?..
Iš tiesų, manau, kad patyriau gyvenime daug... Aš buvau palikusi mylimą žmogų ir pati buvau palikta. Taip, kad žinau, ką tai reiškia. Ir nepaisant to, aš taip pat žinau, kad kažkam išėjus ar atėjus, gyvenimas nesibaigia. Tas gyvenimas tampa tik įvairesnis. Nieko aš nekeisčiau.
Tikrai, nežinau, ar aš būčiau laimingesnė, jei būčiau šiandien sėkmingai ištekėjusi, auginčiau krūvą vaikų, gyvenčiau didžiuliame gražiame name. Tas “tobulas" gyvenimas - ko gero, ne man. Mano gyvenime buvo visokių nestandartinių vingių, ir aš visai nesigailiu, kad buvo. Šiandien iš viso to prisimenu tik gražiausius dalykus, skausmingus stengiuosi pamiršti. Esu tos nuomonės, kad dėl nieko nereikia savęs graužti, nes kitaip nėra rytojaus prasmės.
Kuo šiandien gyveni?
Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad esu tikra dėl savo pasirinktos profesijos. Esu laiminga, kad esu muzikė. Taigi, mano gyvenimas - scena. O kitas gyvenimas, kuris prasideda, nulipus nuo scenos, labai pasikeitė.
Jeigu kažkas galvoja, kad dainininko gyvenimas po koncertų – vakarėliai, linksmybės, tai aš, nors ir esu pašėlęs Avinas, gyvenu visai kitaip. Pradėjau taupyti savo energiją, saugoti save. Supratau, kokia vertybė yra sveikata, ir supratau tada, kai turėjau didelių problemų su balsu. Tada suvokiau, kad labiau už viską šiame gyvenime bijau prarasti balsą. Jei noriu jį išsaugoti, privalau dainuoti su pertraukomis, ir tų pertraukų metu pabūti tyloje. Taigi, aš sąmoningai vengiu vietų, kur susirenka daug žmonių, vengiu diskotekų, vakarėlių. Ir ne tik dėl balso. Niekam ne paslaptis, kad į vakarėlius einama dėl reklamos, pasipuikavimo, o aš visai ne tam sutvertas žmogus.
Bet juk nesėdi užsidariusi tarp keturių sienų...
Tikrai ne. Bet ir nesu ta, kuri laisvalaikiui ieško kažkokių ypatingų, ekstremalių užsiėmimų. Nekopiu į kalnus ir nenardau. Aš bijau gylio, aukščio. Stoviu tvirtai tik ant žemės. O mano mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas – lankyti draugus. Turiu jų nedaug, bet patikimų, ištikimų. O kadangi mano draugai turi sodybas kaime, dar kiti netgi gyvena miškuose, toli nuo Vilniaus, aš ten juos ir lankau. Ir važiuoju, gera man ar nelabai. Žinau, kad visada esu mylima ir laukiama. Ir svarbiausia – ten aš galiu būti savimi, ten nebijau būti atvira.
Atrodo, asmeninis Tavo gyvenimas šiandien saugomas po devyniais užraktais? Kodėl pradėjai jį taip slėpti?
Šiandien daug mažiau kalbu ir pasakoju apie save. Matai, anksčiau maniau, kad kuo būsiu atviresnė ir nuoširdesnė, tuo būsiu patrauklesnė žmonėms. Bet toli gražu taip nėra.taip. Supratau, kad daug žmonių piktų, kurie įsivaizduoja, kad tik jie teisingi, tik jie žino, kaip reikia gyventi. Ir už savo atvirumą aš visą laiką tokių žmonių buvau tarkuojama.Visi netradiciniai mano pasirinkimai buvo teisiami lyg baisiausi nusikaltimai. Be jokio supratimo, be tolerancijos.
Toks tiesmukas požiūris iki šiol mane varo į neviltį. Juk nėra tik balta ir juoda šiame pasaulyje. Nesame mes tik vyrai ir moterys. Visi vyrai - tik tokie, o moterys – tik tokios. Mes labai skirtingi, ir situacijos skirtingos. Ir niekas neturi teisės nei spręsti už kitą, nei teisti. Todėl aš pasidariau kategoriška šiuo klausimu – nebenoriu viešinti savo privataus gyvenimo Ir ypatingai, kai pasižiūriu, kas darosi aplink. Žmonės skiriasi ir dalinasi per spaudą, per televiziją, ir tai daro savo noru. Man tai baisu ir svetima.
Ar dėl tos priežasties Nedos beveik nėra televizijoje?
Aš tikrai nepersižegnojau ir nepasakiau kategoriškai – televizija yra blogis ir manęs ten nebus. Tiesiog aš pradėjau rinktis ir svarstyti, dėl ko turėčiau eiti į vieną ar kitą laidą, kokia prasmė, kokia iš to nauda visiems. O gal tik įdėsiu daug darbo, nervų, o rezultatas viso to tebus krūva komentarų, kokia aš stora, plika, negraži ir panašiai... Ar man to reikia?
Tiesa, koncertuose aš kartais dalyvauju. Dalyvauju ir žiuri komisijose, bet, atvirai pasakius, nelabai mėgstu viešai sakyti savo nuomonę, kuri gali būti kitiems ir visai nepriimtina, dar blogiau – klaidinga.
O šiaip... Komerciniai kanalai pilni renginių ir laidų su tais pačiais veidais. Čia jie, tie patys, šoka, čia dainuoja, čia veda laidas, čia padiskutuoja visais gyvenimo klausimais. Jei manęs tiek būtų televizijoje, aš ko gero apsivemčiau nuo savęs. Jei jau eiti į televiziją, tai eiti su kažkokiu gražiu produktu, aš norėčiau, kad manęs pasiilgtų žiūrovas, o ne eiti su tomis pačiomis dainomis arba su tomis pačiomis visiems nusibodusiomis istorijomis.
Mane kiekvienais metais kviečia į “Žvaigždžių duetus". Atsisakau. Dėl kelių priežasčių. Pirma – turiu daug darbo ir daug keliauju.Kitas dalykas – kontraktas. Jei tu tokį pasirašai, turi vykdyti nurodymus : dainuoti, ne tai, ką nori, persirenginėti neaišku kuo, visai nesvarbu, ar tau tas įvaizdis priimtinas, ar svetimas. Žodžiu, vaidinti klouną, būti marionete. Aš labai žaviuosi tais, kurie moka įlisti į visokius personažus ir tai daro. Bet tas ne man, tikrai ne man...
Nors ir slepi savo asmeninį gyvenimą, bet neištversiu nepaklaususi. Esi viena?
Nenoriu atsakyti. Aš, kaip visada, įsimylėjusi. Myliu ir esu mylima. Labai jau daug ir pasakiau.
Jus vis poruoja su Olegu Ditkovskiu. Ar tai ne tas žmogus?
Su Olegu mus dažnokai poruoja dėl to, kad mūsų santykiai labai gražūs. Ir dar todėl, kad abu esame Avinai, tiksliau gimę po Avino ženklu. Olegas mano labai geras draugas, deja, po vienu stogu mes negyvename.
Kaip sekasi Tavo sūnui? Jis jau užaugo. Ryšys išliko, nenutrūkęs?
Mano vaikas baigia mokyklą. Dabar dvyliktoje klasėje. Ką tik, šį mėnesį jam sukako devyniolika metų. O ryšys niekada nebuvo nutrūkęs. Kažkieno paskleistos kalbos, kad aš su sūnumi tesusitinku vieną kartą per metus, per sūnaus gimtadienį, man juokingos...
Ar niekada nebuvo minčių turėti dar vieną vaikelį? Nepagalvojai, kad gerai būtų?
Nesu kategoriška šiuo klausimu, negaliu ir vienareikšmiškai atsakyti, ar norėčiau. Jeigu taip būtų, tai būtų, jei ne... Nesuku tiesiog sau galvos šiuo klausimu.
Mano sūnus buvo pradėtas iš didžiulės meilės, nors ir neplanuotas. Taigi, aš ir dabar galvoju, nesvarbu, kiek tau metų, nesvarbu, koks statusas, jei vaikelis begalinės meilės vaisius, viskas tvarkoje, priimčiau kaip Dievo dovaną. Bet iš kitos pusės – aš nebelabai norėčiau skirti laiką ir dėmesį tam mažam žmogučiui.
Gal kas pasakys, kad esu egoistė,ir aš nesiteisinsiu. Tiesiog... Yra tokių moterų, kurios kaifuoja būdamos mamomis, tai puiku, bet, patikėkit, tikrai ne visos moterys tokios.
Auginti vaikelį, dainuoti vakarais jam lopšinę, vesti į darželį su mano profesija yra sudėtinga. Taigi, šis klausimas kol kas lieka atviras.
Pradėjome pokalbį nuo gyvenimo džiaugsmo. Tai ir grįžkime prie jo. Prisikėlei po visų skausmingų netekčių, iškopei iš visų duobių. Esi stipri?
Nežinau. Aš skausmingai išgyvenu bet kokią nesėkmę. Ne vien tik prarastą meilę. Nepasisekęs koncertas, blogas garsas koncerto metu – tai jau skausmingas išgyvenimas. Bet tai nereiškia, kad reikia kažką laidoti. Rytoj bus kitas koncertas. pasiseks. Lygiai taip pat aš atsigaunu po visų kitų žymiai skaudesnių nesėkmių, atsigaunu ir vėl džiaugiuosi gyvenimu. Mano impulsyvus būdas padeda neužsibūti vienoje vietoje, būsenoje, negraužti savęs, negailėti ir neverkti.
Žinau, kuo daugiau verksi, tuo labiau visiems atsibosi. Taigi, iš kiekvienos nesėkmės aš kėliausi, nesivoliojau duobėje, kai joje jau buvau, bet kopiau į viršų. O visų svarbiausia, ko mane išmokė gyvenimas – žinojimo, kad niekas kitas nepadės, jei pati to nenorėsi. Sena tiesa, kurią, deja, dažnai pamirštame – niekas kitas, tik tu pati...