Kalbėjosi Inga Smalskienė
Praėjusią savaitę 60-metį atšventęs legendinės grupės „Antis“ lyderis, architektas Algirdas KAUŠPĖDAS – išskirtinė asmenybė, kurios laikas nepajėgus pasendinti ir nukišti į užmarštį. Anuomet su grupe taip rafinuotai ir įtikinamai pasisakęs prieš sovietinę sistemą, šiandien jis taip pat žaismingai, dažnai šokiruodamas, nepaliauja rėžti tiesos į akis apie tai, kas su mumis vyksta dabar.
Beje, nemažai šios grupės gerai žinomų dainų yra sukurtos „Anties“ lyderio tėvų sodyboje Anykščių rajone, netoli Andrioniškio, prie Šventosios. Su „Panevėžio balsu“ apie savo gyvenimą kalbėjęs A. Kaupšėdas atskleidė, ką daryti, kad žmogaus gyvenime prasidėtų patys tikriausi, patys geriausi stebuklai.
– Kartai, gyvenusiai, užaugusiai su 1984-aisiais susikūrusia „Antimi“, mintinai žinomos jos dainos, nepamirštami jūsų, apsirengusio šokiruojančiais kostiumais ir nusigrimavusio veidą, šėliojimai scenoje. Bet daug kam iki šiol kirba klausimas: iš kur visa tai Lietuvoje?
– „Antis“ gimė iš mūsų noro išlikti žmonėmis – kiek įmanoma tais laikais laisvesniais, kūrybiškais. Norėjosi šiek tiek paprieštarauti tuometei santvarkai, pasakyti, kad žmogaus gyvenimas negali būti sudėliotas į lentynas, griežtai sustyguotas.
Anuomet mes daug kuo abejojome, mums kilo daug daug klausimų. „Antis“ pradėjo juoktis iš to gyvenimo, kurį gyvenome Tarybų Sąjungoje. Tai nebuvo viešas protestas. Mes, kaip ir to meto teatras, kalbėjome tam tikromis metaforomis, ezopiška kalba. Kas norėjo, tas suprato.
– Gitarą brazdinote nuo penktos klasės, bet grupę sukūrėte jau brandaus amžiaus. Ar turėjote aiškią viziją, kas iš to išeis?
– Man buvo 31 metai. Tais laikais tai buvo daug. Jau buvau sukūręs šeimą, turėjau vaikų, darbą. Dabar žmonės bręsta vėliau.
Manau, kad, palyginti su mano karta, bręsta 10 metų vėliau. Dabar dažnas 30-metis dar nežino, ką nori veikti gyvenime, neturi šeimos.
„Antis“ buvo brandžių žmonių – daugiausia architektų – sukurtas produktas. Norėjome kalbėti apie prasmingus dalykus linksmai. Netrukus pamatėme, kad mūsų dainos patinka dailininkams, teatralams, studentams. Mes pradėjome savo programą rodyti vis plačiau ir plačiau, kol 1986 metais atsidūrėme roko festivalyje „Lituanica“.
– Buvote „Roko maršo“ per Lietuvą 1987–1989 metais idėjos autorius. Tais laikais tai buvo beprecedenčiai roko muzikos renginiai. Rokas buvo savotiška protesto forma, laisvės šauklys. Kaip jums pavykdavo „Anties“ pasirodymus paversti savotiškomis protesto akcijomis?
– Laisvės poreikis ėjo iš pasąmonės. Paskui supratome, kad žmonėms to reikia, ir jau sąmoningai kūrėme atitinkamus dainų tekstus. Roko maršai buvo reikalingi tam, kad žmonės laisvėtų. Žmonės ateidavo šeimomis, nuo vaikaičių iki senelių. Tai buvo nepamirštamas tautos atgimimo laikotarpis. Pasiskelbę „perestroikos“ grupe koncertavom Europoje, JAV.
– Kas „Ančiai“ rašė dainų tekstus?
– Evaldas Morkūnas, Gintaras Patackas, Jonas Mačiukevičius... Prieš 20 metų savyje atradau poetą ir pats pradėjau rašyti tekstus.
– Tai knygą „Antiška“, kurią pristatėte dabar, per savo 60-metį, rašėte jau turėdamas nemažą plunksnagraužio patirtį?
– Iš tiesų, tekstų rašymas man suteikė drąsos imtis knygos. Beje, joje iš 80 esančių „Anties“ dainų tekstų daugiau kaip 70 parašyti mano paties.
Mintį apie knygą brandinome kelerius metus, kalbėjome, kad gerai būtų išleisti knygą apie „Antį“. Juk yra sukaupta daug informacijos, archyvų. Bet neradome tinkamos formos. Galų gale, kai supratau, kad knygą galima parašyti tiesiog tekstų pagrindu, liko nudirbti trečdalį darbo – parašyti komentarus, istorijas, sudėti nuotraukas.
Pradėjau rašyti prieš metus. Beje, geriausiai sekėsi rašyti Egipte per Kalėdų atostogas. Aš paplūdimių nemėgstu – žmona gulėjo paplūdimyje, o aš rašiau.
„Antiška“ iš esmės yra poezijos knyga, visa kita – antrame plane.
– „Antis“ iki šiol koncertuoja. Ar labai pasikeitė grupės auditorija?
– Taip. Prieš 30 metų viskas buvo naujiena: žmonės buvo nustebę, kartais šokiruoti. Kažkas kalba metaforų kalba apie laisvę! Jie to dar nebuvo girdėję, todėl stebėjosi ir stebėjo. Šiandien žmonės ieško pramogų. Dabar mus kviečia ir prašo palinksminti.
Mes nesame linksmintojai. Mūsų nauja programa, kuri vadinasi „Baisiai džiugu“, tyrinėja labai egzistencinius žmogaus klausimus: kiek mes esame žaislai šiame kapitalizme, kiek sugebame išsaugoti savo savastį, kiek esame nuoširdūs, kaip mes apskritai išgyvename.
Dabar labai sudėtingas laikmetis. Anuomet irgi buvo sudėtingas, bet kitaip. Šiandien kiti iššūkiai. Mes stengiamės kalbėti apie tai viešai ir nuoširdžiai. Drįstame kalbėti tiesiai šviesiai.
– O kas dabar vyksta su mumis?
– Vyksta tai, kas turi vykti. Aš tikiu, kad vyksta sąmonėjimo procesas. „Antis“ bando prie to prisidėti, kad sąmoningumas žmonių galvose ir širdyse taptų jų gyvenimo konstitucija. Man atrodo, kad Lietuvai labiausiai šiandien trūksta sąmoningumo.
– Ką jūs turite galvoje?
– Sąmoningumas yra meilė. Meilė viskam: savo artimui, gamtai, aplinkai. Jeigu sąmoningai pažvelgsime į viską, suprasime, kad viskas aplinkui yra ne kas kita kaip mes patys.
– Lietuva jau daugiau kaip 20 metų laisva, bet žmonės vis dar ne?
– Valstybė laisva. Laisvės yra labai daug, tačiau ją reikia įkūnyti, ja naudotis – tik tada galime tapti laisvais žmonėmis.
Kiekvienas galim savo laisvę išreikšti darbais, kūriniais, meile, rūpindamiesi vieni kitais. Laisvė nuostabus dalykas, bet ji reikalauja asmeninio prisilietimo, asmeninio dalyvavimo. Dabar jau nebėra laisvės kaip oro poreikio, koks buvo sovietmečiu. Mes ja galime kvėpuoti.
– Viename interviu esate pasakęs, kad žmogus turi turėti laisvę būti „bomžu“, menininku ir išvis – kuo tik nori. Bet kaip gauti laisvę rinktis?
– Reikia suprasti, kad laisvės neateis iš išorės. Tu netapsi laisvesnis, jeigu kažkas kažką protingo pasakys per televizorių.
Laisvas gali tapti tik pats. Reikia sau pasakyti garsiai: „Aš esu“. Patikėkite, tada prasideda stebuklai. Pradedi daryti didelius darbus, pradedi su savo šeima, savo kaimynais kitaip elgtis. Kai gerbi save, kitus, prasideda naujas gyvenimas. Esu pats tai patyręs, turiu draugų, kurių gyvenimuose pradėjo vykti daug gerų dalykų, kai jie tai sau pasakė.
– „Antis“ niekada nedainavo angliškai. Kodėl? Juk pasiektumėte platesnę auditoriją.
– Mes nesiekėme ir nesiekiame populiarumo. Mane visada stebino ir stebina lietuvių noras dainuoti anglų kalba. Ką aš galiu pasakyti anglams, jeigu nežinau jų mentaliteto? Globaliai kalbėti kaip Maiklas Džeksonas aš nenoriu. Labai vertinu savo tautiškumą. Sulaukęs 60 metų laikau save išmintingu žmogumi. Noriu pasakyti jaunimui: baikite kvailioti. Labai „cool“ yra dainuoti lietuviškai. Kurti nedidelės tautos kultūrą nuostabu.
Per knygos „Antiška“ pristatymą, į kurį susirinko daug kūrybingų žmonių, aš pajutau, kad esame tauta, darome kažką naujo, kažkas vyksta, kas mūsų tautai yra svarbu. Nepaprastai gera turėti savo vardą ir pavardę, giminę, tautą. Tik kvailys gali to išsižadėti ir sakyti, kad aš esu „no name“ – kosmopolitas. Praradę savo tapatybę mes tikrai nebūsime įdomūs užsieniečiams.
Žinau, kad ne visi supras, apie kokius dalykus aš čia kalbu. Bet tikiu, kad praeis 10–20 metų ir jaunimas didžiuosis, kad yra Lietuva. Viskas su laiku ateis – nereikia verkšlenti.
– Jūs nepataisomas optimistas?
– Taip, žinoma. Esu architektas ir žinau, kaip veikia tvarumo dėsnis. Dievas džiaugiasi, kai yra įvairovė, ir liūdi, kai jos nėra. Aš dažnai mąstau apie tai, kam žmogus atėjo į šį pasaulį, kokia jo paskirtis šiame gyvenime.
– Šis jūsų jubiliejus sulaukė didelio visuomenės dėmesio: pasirodė knyga, jus pasveikino prezidentė, sakydama, kad jūs visada ėjote priekyje, ėjote nesidairydamas, tikėdamas savo pašaukimu, o paskui jus ėjo tiesos ir gyvybės išsiilgusi Lietuva ir tai yra didžiulis jūsų nuopelnas savo Tėvynei. Jūsų visi jubiliejai buvo tokie įspūdingi?
– Aš nesureikšminu gimtadienių, jų nešvenčiu. Susireikšminimas dėl kalendorinės datos man atrodo nerimtas. Kita vertus, suprantu juos švenčiančiuosius – tokia kultūra. Bet nenorintieji jų švęsti visada turi galimybę tai padaryti neužgaudami tų, kurie nori sveikinti. Šį kartą aš irgi nešvenčiau savo gimtadienio. Tai buvo knygos pristatymas. Norėjau bičiuliams, „Anties“ gerbėjams, visiems, kuriems mes įdomūs, padovanoti savo knygą. Man tai buvo pats geriausias būdas išvengti gimtadienio šventimo. Juk knygos pasirodymas svarbiau už Kaušpėdo gimtadienį, ar ne?
– Architektūra yra jūsų profesija. Bene prieš 20 metų įkūrėte architektūros įmonę „Jungtinės pajėgos“, vėliau jūsų verslas išaugo į įmonių grupę. Architektūra buvo jūsų svajonė?
– Jaunystėje norėjau būti skulptoriumi. Turėjau romaną su viena mergaite ir pavėlavau į konkursą Dailės akademijoje. Nebeliko nieko kito, kaip stoti į architektūrą. Mano tėvas buvo architektas. Beje, vidurinę baigiau patenkinamai, bet per stojamuosius susikaupiau ir į tuometį VISI, dabar VGTU, egzaminus išlaikiau aukščiausiais balais, tai yra penketais. Šiandien aš džiaugiuosi, kad esu architektas. Architektai turi galimybę projektuoti ne tik fasadus, bet ir prisidėti prie žmonių gyvenimo scenarijaus kūrimo, padėti jiems bendrauti, saugoti gamtą.
– Daugelio akimis, jums galima baltu pavydu pavydėti prasmingo gyvenimo. Kaip jaučiatės pats? Ar atsisukęs atgal dažnai pagalvojate „Šiandien daryčiau kitaip“? O gal graužiatės, kad kažko nepadarėte?
– Gyvenime visko buvo. Man labai gaila, kad žuvo mano dukra. Ir aš visą laiką galvoju, kad galėjau padaryti, kad taip neatsitiktų. Niekas manęs neįtikins, kad negalėjau visko pakeisti. Bet mes turime priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.
Gyvenimas čia – tik mūsų didžiojo gyvenimo dalis. Aš tuo tikiu ir tai mane palaiko. Aš tikiu, kad sutiksiu savo dukrą kitame gyvenime. Tiesiog ji anksčiau baigė šituos mokslus šitoje žemėje ir tęsia dabar kitur. Jeigu mes žiūrėsime į gyvenimą kaip į slėpinį, tai gyvenimas bus dar įdomesnis, o mes drąsesni. Mes šitame gyvenime galėsime drįsti dar daugiau, nes nebijosime suklysti.
