Nors jau sulaukęs 78-erių, vienas Lietuvos scenografijos mokyklos kūrėjų iki šiol aktyviai dirba. Neseniai įvyko jo režisuoto spektaklio „Sprigtas“ premjera Panevėžio lėlių vežimo teatre, o po kelių mėnesių į „Spragtuko“ premjerą pakvies Vilniaus „Lėlės“ teatras.
Išskirtiniame interviu menininkas dalijasi mintimis apie tai, kas yra lėlių teatras, pasakoja apie labiausiai įsiminusius ankstesnius darbus bei atskleidžia ateities planus.
Auksinis scenos kryžius už indėlį į Lietuvos teatro kultūrą 2005 metais. Valstybinė premija už kultūros ir meno nuopelnus Lietuvai 2008-aisiais. Ir aukščiausias šalies įvertinimas – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija šiemet. Ar tikėjotės, kad tapsite pirmuoju mūsų šalies lėlininku, pelniusiu tokį aukštą apdovanojimą?
V. Mazūras: Šis apdovanojimas – pats reikšmingiausias per visą mano gyvenimą. Bet šį apdovanojimą priimu ne tik kaip mano darbo, ne tik kaip „Lėlės“ teatro įvertinimą, bet kaip apdovanojimą, kuris skirtas visam Lietuvos lėlių teatrų kolektyvui.
Kad šiemet gausiu tokį apdovanojimą, nelabai tikėjausi, nes ypatingų pastatymų nebuvo. Buvo spektakliai ir Panevėžyje, ir Vilniuje, bet tokio reikšmingo, kad „nugriuvo stulpas“ – nebuvo. Jis tikriausiai skirtas už visą gyvenimą, už visus darbus, ir aš dėkingas visiems, kurie prisidėjo, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje lėlių teatro menas buvo įvertintas taip aukštai.
Jūs, galima sakyti, atvedėte į lėlių teatrą Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą. O visus spektaklius, prie kurių jūs prisilietėte – režisavote ir kūrėte scenografiją nuo pat XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio vidurio – būtų sunku išvardyti. Koks laikas jums buvo pats kūrybingiausias, koks spektaklis labiausiai įsiminė?
V. Mazūras: Kūrybingiausias laikas buvo, kai į teatrą atėjo aktorių karta, kuriuos ruošiant prisidėjau ir aš, ir žinoma režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Iš tų 10 žmonių, kurie atėjo į teatrą, dabar likę 6 ar 7, bet su jais maždaug nuo 1983 metų iki nepriklausomybės atkūrimo aš pastačiau pačius įdomiausius darbus. O poetų M. Martinaičio, S. Gedos dėka teatras pakėlė kartelę žymiai aukščiau, negu iki tol.
Iš to laikotarpio įsiminė keli spektakliai, bet man ypač daug sentimentų paliko mano pirmasis spektaklis Kauno lėlių teatre „Eglė žalčių karalienė“. Kai aš po 5 metų stagnacijos (baigęs studijas atėjau į Vilniaus „Lėlės“ teatrą, o čia man „to negalima, to negalima, to nedarysim, to nedarysim“ – V. M.), atvažiavau į Kauną, jie leido daryti ką tik nori.
O dar po 10 metų aš paprašiau M. Martinaičio pagalbos ir jis parašė pjesę ta pačia tema. Tai ir buvo „Žemės dukra“. Čia buvo ta svarbiausia bomba – „juodu“ pripažintas spektaklis. Ten buvo sudėta daug.
Prisimenu, kai teatre statėme „Žemės dukrą“ („Lėlės“ teatras, 1981 m. – red. past.), aš nebuvau teatro vadovas, buvau savotiškoje opozicijoje, bet visi aktoriai, kai programėlėje rašė savo mintis, „nagais ir ragais ėjo“ įsikabinę – siekė tikslo. Net buvo koreguojama ta programėlė, nes nebuvo galima visko tiesiai pasakyti. Spektaklis buvo pripažintas „juodu“ mano darbu, bet po kelių metų atsirado žmonių, kurie tą spektaklį ištempė į dienos šviesą, o vėliau mes jį rodėme Vakarų Vokietijoje. Kodėl „juodas“? Todėl, kad jame atskleistos viso tautos šaknys – iš kur mes atsiradome, kas mes esame. Juk nuo 1940 metų gyvenome sovietiniais laikais, neturėjome savo istorijos...
Dar vienas spektaklis, kurio kritikai nenori pripažinti, Sigito Gedos „Raudonligė“. Joje nemažai mano biografijos motyvų – ką aš jutau nuo 1941 iki 1989 metų. Visa tai ir sudėta į „Raudonligę“, nors S. Geda ten rašė apie žudynes maždaug 1947–1948 metais Dzūkijoje Kūčių vakarą, kai stribai užpuolė vieną kaimą.
Kuo skiriasi lėlių teatras tada ir dabar? O žiūrovai?
V. Mazūras: Pasakyti, kada lėlių teatro menui geresni laikai – tada ar dabar – sunkoka. Visais laikais buvo visokių žmonių. Vieni aktoriai už algą dirba, ir nieko iš jo negali reikalauti. O dabar demokratija, tai tau į akis tiesiai sako: tu tą ir tą, tu ne taip, mes to nenorime.
Gerai, kad dabar yra laisvė, bet yra ir žiūrovų papirkinėjimo saldžiais spektakliais. Sovietiniais laikais visuomenė sujusdavo, kai teatre būdavo pastatomas spektaklis, o dabar lėlių teatre yra labai daug pataikavimo žiūrovui. Jie ateina ir gauna „makdonaldo maitinimą“ – guminį tokį. Nieko tikro ten beveik nėra. Galvoja, kaip galima prajuokinti, o parodyti, kur tavo šaknys, giluma, prasmė, iš kur ji atsiranda, dėl ko tu čia gyveni, nesistengiama. Bent jau menas dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Aš dirbau įvairiuose teatruose – ir Panevėžio dramos teatre, ir Latvijoje dramos teatre, ir lėlių teatre. Dramos teatre yra literatūra, ir ji neleidžia nukristi iki Mikės Pūkuotuko lygio. O čia Mikė Pūkuotukas yra aukščiausia kategorija. Vaikams to reikia, bet žmogui, aktoriui tai nelabai daug duoda. Jie išsemi save – tuos visus saldumynus suvalgai ir viskas. Bet sau kartelę pakelti galima tik spektakliuose suaugusiems. Todėl „Lėlės“ teatras bando pramušti naują nišą – stato spektaklius suaugusiems. Tačiau kol kas tai suku padaryti, nes mes neturime tradicijų. Atgimimo laikotarpiu pasirodęs politinis lėlių teatras išsisėmė, nes politika pasidarė banali, neįdomi.
Man tinka bet koks žiūrovas. Svarbu, kad jis ateitų. Tie, kurie ateina, išeina nenusivylę. Ir kritikai vertina gerai, bet pas mus nėra mados suaugusiam žiūrovui eiti į lėlių teatrą, nes visą sovietinį laikotarpį mušė per galvą, kad čia tik vaikams. Vis dėlto aš labai džiaugiuosi, kad nepatekau į akademinį ar kurį nors kitą teatrą. Nesakau, kad esu kruvinas lėlininkas, kad man būtų geriau būti menininku, o ne lėlininku. Aš ir lėlių teatre stengiuosi kurti menišką programą.
Jūs ir dabar aktyviai kuriate. Kuo pradžiuginsite žiūrovus artimiausiu metu?
V. Mazūras: Noriu po švenčių „Lėlės“ teatre pastatyti „Spragtuką“. Turiu idėjų, kaip padaryti kitaip. Yra toks personažas – mergaitė Marija. Ji susapnuoja gražų sapną, kuriuo tėvai netiki. Jie vadina mergaitę ligone, nes ji kalba apie tokus dalykus, kurių ir šiandieniniai tėvai turbūt nenori suprasti.
Paprastai „Spragtukas“ Kalėdoms statomas, bet susiklostė kitaip, ir tikiuosi, kad šio spektaklio premjerą žiūrovai išvys šį pavasarį.
Linkėdami jums kūrybinės sėkmės, norėtume išgirsti ir jūsų linkėjimus – sau ir žiūrovams 2013 metais.
V. Mazūras: Sau sveikatos – kad ponas dievas dar kažkiek duotų. O visa kita šiais laikais ne tik mano rankose. Tegul visiems metai būna geri.
