Talentinga aktorė ir teatro scenoje, ir televizijos serialuose geba sužibėti vis naujai, aštriai, įsimenančiai. Štai moksleiviai autobuse visa gerkle klegėjo turintys būtent tokią žiežulą mokytoją kaip ta N.Narmontaitės velnio nešta Liucija iš TV serialo „Be namų“.
Džiugenos paieškos
Nijole, ar dar prisimenate tą pirmą vaidmenį, suteikusį jums pasitikėjimo kaip aktorei?
Buvo du didžiausi lūžiai, vienas – spektaklyje, kitas – kine. Vaidmenys juose anuomet suteikė man drąsos ir padėjo suvokti, ką reiškia iš tiesų valdyti publiką. Gal sunku patikėti, bet teatro scenoje taip pirmiausia nutiko vaidinant Pepę Ilgakojinę. Tuomet buvome sukūrę mažą trupę, visiškai atskirą teatrą, kurį pavadinome „Džiugena“. Šis nuostabus pavadinimas daug ką pasako, ar ne? Toks šviesus ir teigiamą emociją perteikiantis žodis – tinkamas teatro pavadinimui. Juk Astridos Lindgren knygelėje vaikai irgi eina ieškoti džiugenos. Bet teatre niekas netikėjo, kad galiu suvaidinti Pepę – mat jau buvau pavadinta fatališka moterimi, kuri gali kurti dramatiško likimo vaidmenis...
Ar iš tiesų tokia moterimi jautėtės?
Jaučiau, kad gyvenime esu nemažai išgyvenusi, patyrusi daug skausmo, bet to jokiu būdu nenorėjau atskleisti... Bijojau pasirodyti silpna. Turbūt šiandien galėčiau pripažinti, kad tos didelės plačiakraštės skrybėlės, paltai iki žemės tarsi saugojo kažkokį mano lauką. Tačiau dabar dažnai išgirstu, kad daug kam toks mano įvaizdis patiko. O man vaidinti tokias fatališkas moteris nebuvo sunku. Ir šiandien mano vaidmenys dažnai būna sunkūs, bet man jie – nepaprastai įdomūs. Aš tų sunkiųjų, svarbiausių spektaklių, kuriuos rodome Mažajame teatre, laukiu kaip didžiausios šventės. Į juos sudėtas tam tikras „krūvis“, todėl yra ką „pavežti“. Pavyzdžiui, vaidinant Jono Vaitkaus spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ prieš žengiant į sceną reikia gerokai pakedenti savo vidų. Taip pat ir „Meistriškumo pamokoje“ arba „Selavy!“ ( „Toks gyvenimas“). Pastarasis spektaklis išoriškai gal atrodo gana lengvas, jame daug dainų, judesio, tačiau vienam aktoriui „pakelti“ visą tą vaidmenų, skirtingų personažų virtinę nelengva... Ten tikrai yra ką veikti, todėl fiziškai šis spektaklis – sunkiausias. Daug lengvesnis, pavyzdžiui, Jaunimo teatre rodomas „Kapinių klubas“, kur vaidinu su Egle Gabrėnaite ir Elvyra Piškinaite. Jame „svoris“ padalytas keliems aktoriams.
Kuo pasirodė patraukli Pepė Ilgakojinė, kurios personažas tada suteikė drąsos?
Tada visi sakė: „Tai – ne tavo vaidmuo.“ O aš juste jutau, kad tas vaidmuo kaip tik man. Vaikystėje buvau pasiutusi, todėl visi tie karstymaisi ant stogų, laipiojimai medžiais, berniukų tramdymas, pokštai yra tiesiog mano kraujyje. Man Pepės personažas tikrai pasirodė be galo artimas, lyg apie mane būtų rašyta. Bet pirmiausia vis dėlto reikėjo pakeisti kitų nuomonę ir nusistatymą, kad būdama tokio ūgio ir turėdama Meškerykočio pravardę netinku vaidinti devynerių metų vaiko. O paskui pasirodė, kad vaikams vaidinti apskritai yra sunkiausia, nes jie pastebi bet kokį melą. Aš net žaidimo taisykles jiems buvau sugalvojusi: kai parodysiu sutartą ženklą, tarsi sporte, krepšinyje, bus minutės pertraukėlė, ir visi nutils. O šiaip siausime, žaisime, išdykausime! Būdavo, vaikai net ant kėdžių užsilipa, rėkia – visa salė! O iš pakampių girdėdavosi mokytojų šnypštimas: „Ššššš...“ Aktoriai, su kuriais vaidinau, sakydavo: „Jausmas toks, lyg salė būtų pilna gyvačių.“ Visi vaikai staiga nuščiūdavo, klausydavo išplėtę akis, o aš per tą spengiančią tylą su ašara gerklėje sakydavau: „Kaip aš norėčiau susitikt savo tėtį...“ Pasakydavau visą esmę – jog tėtis yra be galo svarbus ir, nors dabar jis išplaukęs, tikiu, kad sugrįš... Visus svarbiausius dalykus nuo tol jau galėdavau pasakyti taip, kaip noriu. Kai išmokau valdyti vaikų auditoriją, kažkas pasikeitė. Pasidarė labai malonu būti scenoje. Kai žinai, kad šitaip gali valdyti žmones, jauti palaimą.
Klausymosi malonumas
Ar tokie gebėjimai naudingi už teatro sienų? Galbūt jums lengva bendrauti su žmonėmis?
Man dažnokai sakoma, kad turiu stiprią energiją ir galėčiau armijas vesti (šypsosi). Ką pasakau, skamba įtikinamai. Tačiau niekada to specialiai nesiekiu, gink Dieve. Apskritai gyvenime negaliu pakęsti vaidybos, mane tai labai erzina. Toks gebėjimas įtikinti atsiranda savaime – matyt, tokia prigimtis, turiu daug jėgos. Tik keista, kad efektas būna atvirkštinis: scenoje išsikalbu, apnuoginu sielą, o gyvenime visos draugės žino, kad nemėgstu šnekėti, todėl į sielą niekada nelenda. Bendraudama su bičiulėmis jų klausausi, noriu klausytis, nes man tai įdomu. Ir nebūtinai jos turi pasakoti apie džiaugsmingus dalykus, esu girdėjusi daug liūdnų gaidų. Į save esu sudėjusi šimtus istorijų – išeitų visas romanas. Istorijos į mane sukrenta tarsi į šulinį... Gali būti, kad šitaip „įsikraunu“ vaidmenims.
Nesunku pastebėti, kad pastaruoju metu nuolat šypsotės. Ar iš tiesų nešate džiugesio vėliavą širdyje, ar tokia yra aktorės duoklė visuomenei?
Ar patikėsite – man vakare kartais nuo juoko skauda žandikaulius! Iš tiesų pastaruoju metu daug juokiuosi. Natūraliai. Man smagu. Su ta šypsena yra taip: jei pavartytumėte 15–20 metų senumo žurnalus, išvystumėte, kad beveik nė viename jų nesišypsojau. Buvo įsijungusi kažkokia savisauga, lyg priedanga. Bijojau šypsotis, buvau labai kompleksuota, pavyzdžiui, man atrodė, kad mano dantys taip negražiai išsikišę... Jei kas būtų pasakęs, kad galėsiu kada nors pilna burna juoktis, būčiau nepatikėjusi. Šiandien savęs nebebijau. Sakau: „Na nepykite, jei kam esu negraži, juk ne visi gražuoliais gimstame.“ Šiandien tikri ar menami trūkumai man netrukdo. O brangiam žmogui, pasirodo, visi mano trūkumai – patys gražiausi bruožai.
Minėjote, kad persilaužti, atsiverti, pasitikėti savimi jums padėjo ir kinas.
Taip, pakvietė mane Algimantas Puipa vaidinti filme „Bilietas iki Tadž Mahalo“ ir paskyrė charakteringą žiaurios, nepatrauklios, su naktiniais vaikščiojančios (ir manančios, kad tai vakarinė suknelė) karininkės vaidmenį. Pirmiausia, ko režisierius iš manęs pareikalavo, – nueiti į dantų kliniką ir paprašyti, kad man padarytų dirbtinius metalinius priekinius dantis. Pagamino tokius užmaunamus – vieną dantį iki šiol išsaugojau. Kai filmavausi, staiga supratau, kad būti gražiai tikrai nėra didžiausias pranašumas. Pranašumas – būti tokiai, kokios reikia vaidmeniui. Kai tai suvoki ir išdrįsti būti su tais metaliniais dantimis, susivėlusi, supranti, kad tai – laimė. Toks suvokimas mane visiškai atpalaidavo.
Atrodo, kad pražysti jums padėjo draugystė ir santuoka su Pauliumi Kovu...
Negaliu šito paneigti – kai žmogus iš tiesų laimingas, jis švyti. Paulius tikrai daro mane tokią, nors laimė susideda iš daugelio dalykų. Kartais būdama viena namuose pajuntu, kad šypsausi! Pagalvoju: „Kas man yra, kur to džiaugsmo šaknys?“ Ir suprantu, kad galvoju apie Paulių. Vaikštau ir šypsausi, man gera.
Nuoboduliui nėra vietos
Jūs, Nijole, ir Paulius esate labai stiprios asmenybės.
Abu esame raguoti. Jis – Ožiaragis, aš – Avinas. Galbūt teisingai tuos Zodiako ženklus aprašinėja... Avinas – tas, kuris prisvajoja daug, užmaišo košę, sukuria veiksmo, o Ožiaragis – capt! – pagauna tą sumanymą ir būtinai įvykdo iki galo. O man įgyvendinti idėją iki finalo kvapo, žiūrėk, ir pritrūksta, nes jau kita idėja užvaldė... Todėl kartais atrodo, kad kai kurie dalykai įvyksta tarsi savaime. Taigi sakau, kad reikia atsargiau svajoti, nes matau, jog visos svajonės pildosi.
Vis dėlto scena – itin stiprių jausmų vieta. Ar gyvenimas artistui kartais neatrodo nuobodesnis?
Oi ne, gyvenime atsitinka taip, kaip scenaristas nė nesugalvoja. Gyvenimas yra toks įdomus! Tik žmonės būtų laimingesni, jei suvoktų, kad svarbu nustoti gyventi kitų gyvenimus. Jei liautųsi pavydėję, kad kitam geriau, kad kitas gali išvykti į svečią šalį, turi pinigų ar vaikų... Kai važinėdavau po visą Lietuvą į susitikimus su žmonėmis, dažnai girdėdavau: „Švytite, nes jūsų toks įdomus gyvenimas...“ Atsakau: „O aš galiu jums pasakyti – koks įdomus jūsų gyvenimas! Perėjau per jūsų miestelį – tiek gražių kiemelių, nuostabių žydinčių gėlių, šalia – miškas, kur galite grybauti.“ Žmonės tada pripažįsta: „Mes tikrai nebepastebime, ką turime.“ Antai iš Australijos atvykusieji sako lietuviams: „Jūs turite tokį stebuklą – sniegą!“
Bet juk keliauti smagu, o judu su vyru dabar vis randate tam laiko...
Keliavau visą laiką, nuo pat vaikystės. Su tėvais „zapuku“ apvažiavome visą Kareliją – apsimuturiavę, sukandžioti uodų. Kur mane leido, ten ir važiuodavau, pavyzdžiui, apkeliavau visą senųjų Rusijos miestų Aukso žiedą. Pinigus taupydavau tik kelionėms. Pirma buvo į Bulgariją, ir sovietmečiu tai atrodė stebuklų stebuklas. Atsimenu, kai ten parduotuvėje pamačiau mažučius nuostabiai gražius vaikiškus batukus (dar nebuvau ištekėjusi, ir vaiko dar neturėjau) – už visus išsikeistus pinigus prisipirkau dailučių vaikiškų batukų. Pamaniau, kad vienus padovanosiu, o kitus pasilaikysiu savo būsimam vaikui, juk vis tiek kada nors jį turėsiu!
Ar tie bulgariški batukai sulaukė jūsų sūnus Simo?
Turiu nuotraukas, kur Simas apautas tais baltais batukais su užtrauktukais. Spintoje jie Simo laukė ištisus ketverius metus.
Nijole, atsiprašau, bet jachta, smarkiai siūbuoja... Ar jūsų negąsdina vandens stichija?
Bijau gelmės, tikrai bijau! Kai vanduo ramus – smagu, daug romantikos. Bet kai kyla audra... Viena audra, užklupusi mus Švedijoje, buvo taip mane išgąsdinusi, kad ištisus du mėnesius sapnavau košmarus, juose regėjau savo mirusius bičiulius, kolegas, kiekvieną naktį vis kitus... Labai apsidžiaugiau, kai tie baisūs kankinantys sapnai pagaliau baigėsi. Nors susapnuoti bičiuliai tvirtino man, kad anapus – gerai... Tai nuteikia viltingai ( juokiasi)... Bet vis dėlto dar noriu būti čia, man čia labai patinka.
Irena Kamičaitienė
