„Kažkoks juoda dėmė atminty, visgi labai mažas dar buvau. Pamenu tik, kaip mane tokį pyplį už rankų vedė dvyliktokai... Vėliau tapom kolegom, šokom kartu spektakliuose ir vartant nuotraukas malonu tokias akimirkas prisiminti.“
Sužinojęs, kad rugsėjo pirmąją prekybos ir pramogų centre „Ozas“ vykstančio „Šauniausio pirmoko“ konkurso dalyviai nori, kad juos į šventę palydėtų Nerijus, garsus šokėjas nedvejodamas sutiko.
N. Juška ir Nerijus (nuotr. Organizatorių)
Į konkursą už rankos atvedė bendravardį pirmoką Nerijų, kuris ketina užaugęs būti toks pat sportiškas, o balerina svajojančią tapti Paulą tiesiog įnešė į sceną šokio žingsniu.
N. Juška ir Paula (nuotr. Organizatorių)
Į „Šauniausio Pirmoko“ konkursą susirinko 13 drąsiausių, išradingiausių ir tikrai mokyklai pasiruošusių pirmokų.Vaikus į šventę atlydėjo įvairiausių profesijų atstovai: šokėjai, gydytojai, kirpėjai, floristai, klounai.
„Manau, kad vaikams tai labai svarbu, kad vaikus į šventę palydėjo favoritai ar jų išsvajotų profesijų atstovai. Pažintis su savo autoritetu – tai puikus stimulas stengtis, siekti svajonių. O man tai maloni atsakomybė, tikiuosi, kad tie mažyliai, prisimindami mano palaikymą, stengsis ateityje į mane lygiuotis, – sako garsus Lietuvos šokėjas. – Šeštadienį žiūrėjau į pirmokus Oze: ir gėrėjaus, ir stebėjausi. Bandžiau įsivaizduoti save mažą jų vietoje. Šiandieniniai vaikai tikrai daug laisvesni ir drąsesni.“
Nerijus sakė buvęs maloniai nustebintas, kaip vaikai drąsiai demonstravo savo talentus, dalyvavo užduotyse ir užtikrintai dalinosi savo ateities planais. Pats dabar ragaujantis ir pedagogo duonos, primarijus pastebi, kad nuo pat mažų dienų teisingai pasirinkti ateities kelią – tai didelė sėkmė.
„Viena svarbiausių ir tėvų, ir pedagogų užduočių yra surasti ir atpažinti, kas vaikui iš tikrųjų patinka ir sekasi. Aš pats baleto mokykloje atsiradau gana atsitiktinai, bet nuo pirmų dienų supratau, ko noriu ir kokiu keliu eisiu. Va, ko niekada negalvojau, kad teks būti mokytoju. Mokiausi pats labai daug ir nesitikėjau, kad viskas taip apsivers. O dabar man labai džiugu, kad galiu dalintis patirtimi. Supratau, kad kaip šokis, taip ir mokymas – nėra tiesiog darbas – tam žmogus turi turėti gyslelę, pašaukimą. Nesigiriu, kad esu labai geras mokytojas, bet jaučiu, kad man pavyksta ir tai suteikia didžiulį didžiulį malonumą. Būti mokytoju taip pat gera kaip ir šokti.“