Paimti iš Marijono interviu gali kiekvienas įžūlėlis, mat jis, diplomuotas žurnalistas, kalba kaip Saliamonas ir yra paprastas kaip III kategorijos frezuotojas (net tokį sertifikatą turi). Bet būk gudrus, perprask jo fenomeną! Taip, Marijonas yra ne šiaip puikių dainų autorius ir atlikėjas, patyręs televizijos laidų vedėjas ir scenaristas, visuomenės veikėjas – tai Lietuvos fenomenas. Jo nepopsinės, nebanalios melodijos, sudėtingos ritmikos dainos griebia už širdies tris milijonus. Parodykite man antrą tokį!
Svajonių jaunikį rinktų prezidentu
Šis vyras aprašytas skersai ir išilgai, apklausinėtas tarsi prokuratūroje ir į bukiausius bei sukčiausius klausimus jau yra pateikęs išsamius ir nuoširdžius atsakymus. Bet neaiškus lieka esminis dalykas: kaip Lietuvos provincijoje, eilinėje lietuvių šeimoje gimęs vaikis, tik per plauką netapęs futbolininku, tapo trijų milijonų sielų ruporu? Koks gi tas Marijono X faktorius, lietuviškai, šnekant, kur ta gegutė, iškukavusi jam tokią sėkmę ir tautos meilę? Pats jis šiuo klausimu nedaug ką gali pasakyti: „Mano gyvenimas yra žiauriai neambicingas. Ko gero, esu labai kaimietiškas ir primityvus. Neturiu jokių ypatingų talentų, yra talentingesnių už mane.“ Štai ir viskas! Liguistas kuklumas. Nieko panašaus į Nyčę ar Egidijų Dragūną.
Iš visų klijuojamų epitetų Mikutavičius išauga it iš ankštų marškinių, nors vis į juos yra brukamas. Svajonių jaunikis! Scenos žvaigždė! Jaunųjų talentų guru! Televizijos ryklys! Ir vis pro šalį. Kaip žvaigždei, Marijonui stinga ambicijų ir arogancijos, jo barzda ir gyvenimo būdas netinkami guru, ryklys su tokia miela šypsena – atleiskite! O apie Marijoną svajojusios merginos seniai jau ištekėjo ir prisigimdė vaikų. „Niekada nesigilinau, koks mano įvaizdis ir ką apie mane šneka, koks aš turiu būti. Nesiruošiu gyventi pagal taisykles, kurias kuria mano darbo specifika arba žiniasklaida“, – yra įspėjęs M.Mikutavičius. Tiesa, dabar jį, jau įkopusį į penktą dešimtį, gerbėjos rinktų Lietuvos prezidentu – internete radau ne vieną tokį pageidavimą. Ir viena iš Alytaus į redakciją paskambinusi močiutė tikino, kad Lietuvos prezidentas „turi būti dar nesenas nepartinis vyras, geriau be šeimos, kurios nereikėtų aprūpinti, o svarbiausia – kuris tikrai mylėtų Lietuvą“... Įdomu, ką ji turėjo galvoje?
Svajonių prezidentas! Manau, Marijoną tai pralinksmintų, o gal išgąsdintų, nes politiką jis laiko prasta vieta, iš kurios nebegrįžtama, bent savo kojomis: iš ten esi išspiriamas arba tavo politinį lavoną išneša kojomis į priekį. Marijono aistra – futbolas, ir politika, regis, prie šį neturi jokių šansų. Neseniai jis tikino, kad mielai išmainytų savo muzikinę karjerą į profesionalaus futbolininko marškinėlius. Laimei, mainai pavėluoti!
Futbolas, muzika ir „Tangomanija“
Gal M.Mikutavičiaus vaikystė buvo neįtikėtina, tėvai tobuli, genai rinktiniai, šaknys ypatingos? „Buvau labai mylimas, mama, tėvas, močiutė davė man baisiai gerą pradžią. Būtų labai liūdna, jeigu pabaigą aš kaip nors sumaučiau“, – yra sakęs Marijonas.
Išties gera gyvenimo pradžia – jau pusė jo darbų sėkmės, ir Marijonas šiuo požiūriu yra laimės kūdikis. Tiesa, gimęs brandaus socializmo laikotarpiu Lazdijuose, eilinėje darbščių kultūros darbuotojų šeimoje... Anot jo mamos ponios Vidos Mikutavičienės, Mariuko pasirinkimai buvo aiškūs nuo kūdikystės: baisų rėksnį numaldyti buvo įmanoma tik davus balioną, kurį šis spardydavo iki išsekimo. Beje, jo močiutė Albina Sušinskienė iš Papečių kaimo (Lazdijų r.) labai mėgo dainuoti, užrašė per 300 senovinių liaudies dainų. Senelis Jurgis Sušinskas už politiką sovietų buvo ištremtas į Sibirą, kalėjo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. O Marijono tėvas Juozas Mikutavičius – ilgametis Liaudies kultūros centro vadovas, vienas iš Dainų švenčių rengėjų, vyriausiasis jų dirigentas. Taigi genai stiprūs, aplinka palanki, bet kartais tai dar nieko nereiškia.
9-erių Mariukas su tėvais persikėlė į Vilnių, o į močiutės kaimą Lazdijų rajone sugrįždavo vasaroti. Jo galva buvo pramušta futbolu, tačiau muzikalūs tėvai nuo mažens tempdavo sūnų į Operos ir baleto teatrą... Vis dėlto Noreikos iš jo neišėjo. Ir dabar operhauze M.Mikutavičiaus nepamatysi, nebent ten rodytų kinišką futbolą.
Net labai mylėdami savo vienturtį, tėvai jį mokė trijose mokyklose iškart. Marijus (taip tada jį šaukė ), be privalomos vidurinės, lankė „Žalgirio“ futbolo ir Balio Dvariono muzikos mokyklas. Jis baigė sostinės Sietuvos vidurinę, kuri tik tuo ir įžymi, bet langas, kurį Marijus išmušė kamuoliu, turbūt jau įstiklintas. Kamuolio spardymą keitė pianino barškinimas: akivaizdu, kad be drausmės suderinti to neįmanoma. Ir dabar Marijonas tarsi Cezaris imasi kelių projektų iškart. Vaikinas buvo auklėjamas kietai.
Keista, vaikystėje jis netroško išgarsėti. „Labai ilgai stebėjau šį pasaulį ir nežinojau, kuo čia reikia būti. Buvau stebėtojas, tyliai darantis išvadas“, – sakė jis viename interviu ir pripažino, kad jam gaila šiandienos jaunimo, kuris nebeturi tos prabangos svajoti, beveik neturi jaunystės, nes yra spiriamas tuoj pat nagais kabintis į suaugusiųjų pasaulį ir kalti pinigus. Matyt, brandus socializmas tik tuo buvo puikus, kad leido svajoti apie laisvę, ir kad ne viską galėjai nusipirkti už pinigus, tarkim, konservuotų žaliųjų žirnelių.
„Televizijoje atsidūriau ieškodamas savęs ir nežinodamas, ką veikti“, – pripažino vienu iš televizijos tangomanų tapęs Marijonas. Buvo įsidėmėtinas tuo, kad nieko nevaidino – toks drovus tiesos sakytojas, delnais kapojantis orą. Mažai kas žino, kad jis buvo ir legendinės roko grupės „Bovy“, įkurtos Martyno Kuliavo, vokalistas. Be to, studijavo žurnalistiką, nes toliau mokytis spaudė tėvai. Jo kritiniai straipsniai spaudoje buvo originalūs ir gerai sukalti, bet Marijonas niekada nelaikė savęs žurnalistu, ir teisingai darė. Kūrinys „My Women“ ( „Mano moteris“), kurį M.Mikutavičius atliko su „Bovy“ grupe, padėjo kryžių ant jo karjeros spaudoje. Kalbama, šią dainą inspiravo nelaiminga meilė. Nežinia, ar toji mergina verkė jos klausydama, bet niekuo dėtos moterys ir dabar verkia ją girdėdamos. Vienus nelaiminga pirmoji meilė paverčia mizoginais, o Marijų padarė Marijonu – poetu ir dainiumi.
Melo faktorius
Pats Marijonas, kaip jau girdėjote, tikina, kad neturi jokių ypatingų talentų. „Juk yra talentingesnių už mane“, – argumentuoja jis. Šiaip ar taip, jis nedrįsta skųstis, kad jo talentui Lietuvoje per ankšta, nedejuoja dėl menkų honorarų ar prasto publikos skonio: matyt, tai didelių mūsų talentų problemos. Negana to, M.Mikutavičius tikina nieko gyvenime neplanavęs, jam tiesiog sekėsi, iššūkiai ir darbai jam nukrisdavo iš dangaus, nereikėdavo dėl to sukti galvos. „Gyvenimas man davė galimybę žaisti keliose komandose“, – sakė jis, vis dar žaidžiantis ir futbolą.
Ir visgi iš kur M.Mikutavičius semiasi įkvėpimo? Gal turi kokį slaptą jo šaltinį? Atrodo, kad jis visiškai pasitiki mūzų malone. Vieni mūsų dainininkai ir muzikos kūrėjai įkvėpimo ieško Himalajuose ar Niujorke, kiti jo gauna sėdėdami prie „Lamborgini“ vairo, o Marijonui įkvėpimas tiek nekainuoja. Jis nereiklus, pats išsidavė dainą „Aš miręs“ kurti pradėjęs kaimo lauko tualete, mat vaizdas pro atviras duris buvo puikus. Yra sakęs, kad šią puikią tragiško turinio kūrinį parašęs po gerų išgertuvių, kankinamas baisių pagirių. Gal mūzos nereiklius, klystančius kūrėjus išties myli labiau?
Bet svarbiausia tai, kad Marijonas, parašęs tiek genialių dainų, patyręs ne vienas pagirias, metams bėgant tarsi neišsikvepia. Dainuoja net operose, tiesa, roko: R.Radzevičiaus „Jūratė ir Kastytis“ ji buvo puikus Kastytis, o naujame V.Ganelino „Velnio nuotakos“ pastatyme pademonstravo ir puikią fizinę formą. Gal jį įkvepia futbolas? O gal esmė ta, kad jo neišsekina žmona, nenustekena vaikai, nors geranoriai labai norėtų užkarti jam šį džiaugsmą? Net metų metais vesdamas lėkštokus idiotiškus šou, publicistines laidas ar neva intelektualias televizines loterijas, Marijonas geba nenusipiginti ir nesibodėti tuo, ką daro. Dievaižin, kaip jam tai pavyksta! Jis yra apie tai sakęs, kad „ne pinigų vaikosi, o tiesiog renkasi sritį, kurioje jaučiasi mažiausiai meluojantis sau“. Įsidėmėkite šią pastabą. Kiek pažįstate Lietuvoje žmonių, kurie vadovautųsi šiuo principu?
Tiesą sakant, iš šono atrodo, kad dainuodamas Marijonas pasako kur kas daugiau ir svarbesnės tiesos nei vesdamas televizijos šou ar publicistikos laidą. Šio sezono „X faktoriuje“ jis pasirodys kaip jaunųjų talentų guru, bet visiškai neaišku, ką veiks naujame filme „Moterys meluoja geriau“, jau susuktu kliaunantis to paties pavadinimo televizijos serialo sėkme. Kam Marijonui bristi į tą kino melo, atleiskite, meno, balą? Nejau mėgins perspjauti Andrių Bialobžeskį, kurio Miroslavą, taip gyvai suvaidintą, vis dar baisu sutikti gatvėje? Marijonas ramina, kad verslininkas, kurį jis suvaidino, bus kitoks, humanistas, aiškina, kad tai – avantiūra, draugiškumo gestas... Kokių tik nesąmonių nepadaro vyrai dėl tos vyriškos draugystės!
Taigi koks tas M.Mikutavičiaus X faktorius? Jau išaiškėjo, kad X vietoje neįrašysi nei „ypač talentingas“, nei „nepaprastai darbštus“, nei „nežmoniškai ambicingas“. Belieka vienas variantas – „prastas melagis“. Žinoma, šią versiją reikėtų patikrinti melo detektoriumi, bet plika akim matyti, kad Marijonas nesugeba kabinti makaronų. Sakote, su tokiu faktoriumi toli nenuvažiuosi? Keistoka charizma? Bet štai jis šaukia nuo scenos: „Aš miręs!..“ O visi mato, kad jis gyvas gyvutėlis, ir ploja kaip pasiutę...
Vis dėlto galiu lažintis, kad šis laikotarpis Lietuvoje bus minimas kaip Marijono epocha. Tam pakanka tokių jo dainų kaip „Aš miręs“, „Mano žemė“, „Degančios rankos“... Mat tai daugiau nei dainos, ir šia prasme Marijonas yra mūsų svajonių prezidentas – nemeluotų svajonių, kurios taip sunkiai įgyvenamos. Toks mediumas gimsta tik kartą per šimtmetį, ir vargas toms bežadėms tautoms, kurios laukia nesulaukia savojo dainiaus!
Bet yra ir kita problema. Štai rusų dainius Borisas Grebenščikovas neištvėrė tėvynės: metęs gerti, atsivertė į budizmą, groja rusams nebesuprantamą muziką... Ar Marijonas ištvers Lietuvą, kur meluoja veik visi, ir moterys tai daro geriau už politikus, o draugai kviečia ne tik išgerti, bet ir filmuotis? Jei ir toliau jis vadovausis savuoju X faktoriumi, galbūt.
