Godžiai žvelgiantys į tuščius alaus bokalus ar į kišenę kišantys alaus padėkliuką kavinių ir barų lankytojai ne visada yra gerai žinomos ligos kamuojami. Kartais tokie žmonės „serga“ kita liga – birofilija, arba alaus atributikos kolekcionavimu, ir yra tuo labai patenkinti.
Aplenkė savo vyrą
Alaus atributikos – bokalų, taurių etikečių, kamštelių, atkimštuvų ir kitų panašių daikčiukų kolekcionavimas žavi ne tik vyrus. Šiuolaikinių moterų pomėgiai neapsiriboja skaitymu, mezgimu ar gulėjimu grožio salonuose.
Dailiosios lyties atstovės laisvalaikiu verda alų, renka bokalus ir kamštelius, vienos arba su vyrais važinėja po pasaulį į alaus biržas ir dažnai šioje srityje juos net pralenkia – kaip marijampolietė profesionali akušerė ir diplomuota verslo vadybininkė Sigla Ravinskienė.
Alaus atributų kolekcininkė ne tik geriau už savo vyrą Remigijų, užkietėjusį alaus atributikos kolekcininką, išlaikė nacionalinio aludarystės egzamino testą, bet ir nušluostė nosį daugiau kaip 20 vyriškosios lyties šio egzamino finalininkų. Sigla praktinėje degustavimo ir alaus rūšių atpažinimo egzamino dalyje iš 29 dalyvių užėmė 5-ą vietą.
S. Ravinskienė pasakoja alaus pasauliu susidomėjusi prieš kelerius metus. Moteris priklauso alaus kolekcininkų klubui „Humulus Lupulus“, kuriam vadovauja jos vyras.
Nuo jo moteris ir užsikrėtė kolekcionavimo aistra, nors iš pradžių į šį užsiėmimą žiūrėjo skeptiškai ir dievagojosi, kad nepaseks dėl to pamišusio sutuoktinio pėdomis.
Tačiau pasirodė, jog kolekcionavimas yra užkrečiamas, o kartu gyvenant ir sukiojantis alaus pasaulyje išvengti užkrato nepavyko.
Kadangi vadinamoji birofilija medikei ne tik netrukdo gyventi, bet daro gyvenimą įdomesnį, ji patenkinta, kad taip atsitiko. Šeimai nereikia ginčytis, kaip leisti savaitgalį, kur vykti atostogų, ką pasikviesti į namus, pas ką eiti pasisvečiuoti. Siglos ir Remigijaus, dirbančio statybų vadovu, nuomonės šiais klausimais sutampa. Kad ir ką jie veiks, tai vienaip ar kitaip bus susiję su alumi.
Kolekcijoje – ir bato formos bokalai
R. Ravinsko alaus bokalų ir taurių kolekcijoje yra apie 5 tūkstančius eksponatų iš įvairių šalių. Potraukį kolekcionuoti alaus bokalus jis pajuto dar studijuodamas, tačiau rimčiau tuo užsiėmė tik jau artėdamas prie trisdešimtmečio.
R. Ravinską žavi tokių tolimų šalių, kaip Afrikos, Karibų jūros salų, alaus atributika, kurią sunku gauti.
Sigla turi surinkusi 200 alaus atkimštuvų, 150 bato formos alaus bokalų, kelių tūkstančių alaus kamštelių kolekcijas.
Dažniausiai kolekcininkai specializuojasi tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, renka tik kamštelius ir padėkliukus arba tik bokalus ir taures.
Įdomių eksponatų, su firminiais alaus gamintojų logotipais, jie ieško visur, kur tik įmanoma rasti.
Neskubėkite klijuoti negražios etiketės žmogui, keliančiam nuo žemės alaus skardinę. Tai gali būti reto egzemplioriaus ieškantis kolekcininkas.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai parduotuvėse pasirodė alus skardinėmis, jas rinko nemažai gyventojų. Tiesiog dėl grožio. Tikrų alaus skardinių kolekcininkų dabar Lietuvoje nedaug.
Alaus atributus renkantys Ravinskai bendrauja su bendraminčiais Lietuvoje ir užsienyje. Kolekcininkai vieni iš kitų eksponatus ir perka, ir jais keičiasi.
Lietuvoje yra trys alaus atributikos kolekcininkų klubai. Pirmasis, „Alutis“, buvo įsteigtas 1991 metais. 2007 metais atsirado
„Prie bokalo“, kuriam vienu metu vadovavo R. Ravinskas, o prieš trejus metus gimė „Humulus Lupulus“.
Pasak Siglos, klubai nėra susiskirstę teritoriniu principu. Jie vienija įvairių šalies miestų kolekcininkus, yra atviri bendraminčiams iš užsienio.
„Klysta manantieji, kad tokie klubai skatina gerti daugiau alaus. Jokiu būdu. Šie klubai siekia propaguoti alaus kultūrą, skleisti žinias apie mūsų šalyje ir užsienyje gaminamą alų.
Klubo nariai laikosi saikingo alaus rūšių degustavimo taisyklės. Besaikis gėrimas yra ne alaus mėgimas, o girtuoklystė“, – kalbėjo pašnekovė.
Klubas „Humulus Lupulus“, kuriam priklauso Ravinskai, palaiko itin glaudžius ryšius su Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos kolekcininkais, važiuoja vieni pas kitus į alaus biržas.
R. ir S. Ravinskus ypač domina mažos užsienio alaus daryklos. Nuvykę į kokią nors šalį, jie būtinai stengiasi patekti į vietos alaus daryklą. Pastarąjį kartą sutuoktiniai lankėsi Tuloje (Rusija) esančioje didžiulėje alaus darykloje. Į ją patekti padėjo bičiuliai alaus atributikos kolekcininkai tuliečiai.
„Kai važiuojame į Čekiją, patys internete susirandame alaus daryklas ir įsiprašome į svečius. Šeimininkai labai svetingi, mielai įsileidžia net ir tada, jeigu beldžiamės 7 valandą ryto. Čekai su džiaugsmu papasakoja apie savo daryklas, aprodo. Mes savo ruožtu įsigyjam jų produkcijos, egzempliorių kolekcijai, paliekame kokią nedidelę dovanėlę“, – pasakojo S. Ravinskienė.
Lietuvoje R. ir S. Ravinskai lankėsi ne vienoje alaus darykloje. Sužinoję, kad alaus gerbėjams atviros ir „Utenos alaus“ daryklos durys, jie nedvejodami užsiregistravo dalyvauti nacionaliniame aludarystės egzamine, susidedančiame iš testo internetu ir praktinės degustavimo dalies.
R. Ravinskas į testo klausimus atsakė pirmas ir vakare apie tai pasigyrė žmonai, kuri, kaip tyčia, buvo visai pamiršusi apie egzaminą.
„Kodėl manęs nepalaukei? Būtume kartu atsakinėję į klausimus?“ – nepiktai papriekaištavo sutuoktiniui moteris ir nuskubėjo prie kompiuterio. Iki egzamino pabaigos buvo likusi vos valanda.
Sigla sako atsakinėjusi ramiai, apgalvodama atsakymus, paieškojo informacijos internete.
Rezultatas – iš 500 teisingai atsakiusių į klausimus alaus mėgėjų Sigla pateko tarp 30 geriausiųjų, kurie buvo pakviesti į finalą.
R. Ravinskas liko už borto, ketvirto dešimtuko pradžioje. Tačiau likimas vyrui buvo gailestingas. Kadangi vienas iš finalininkų negalėjo atvykti į egzaminą, organizatoriai pakvietė kitą iš eilės kandidatą.
Alus iš… mėlynių ir šaltalankių
Sigla ir Remigijus patys yra aludariai. Alaus virimu jie susidomėjo prieš porą metų, įsigijo įrangą. Tiesa, ne profesionalų. Pirmiausia Žaldoko prijuostę užsirišo jos vyras. Pamačiusi, kad sutuoktiniui neblogai išeina, S. Ravinskienė nusprendė išmėginti savo ranką. Sako, alus išėjo ne prastesnis nei vyro.
„Verdu alų savo reikmėms, vaišinam draugus. Alus toks produktas, kurį gamindamas gali daug eksperimentuoti. Man tai labai patinka. Esu išvirusi alų su mėlynėmis. Paskutinis mano produktas buvo alus su šaltalankiais ir kitais priedais, kurių neatskleisiu – firminis receptas“, – kalbėjo moteris.
Ravinskai turi dvi dukras. Viena jau abiturientė, kita moksleivė. Tėvai sako, kad vaikai nesidomi jų pomėgiu.„Kandidatai į žentus ateina, jiems įdomu. Bus kam palikti kolekciją“, – juokauja S. Ravinskienė.
Netrukus Ravinskai ketina važiuoti į vieną didžiausių alaus biržų Lenkijoje. Kiekvienais metais ten susirenka daug kolekcininkų. S. Ravinskienė nenustebtų, jei ten sutiktų ir panevėžiečių. Pasak jos, tarp Panevėžio gyventojų irgi yra alaus atributikos „maniakų“.
Inga SMALSKIENĖ
